Ir tai nėra kažkokie nauji teoriniai pasvarstymai – mokslininkai tai žino šimtmečius. Robertas Boyle'as 1660 metais į vakuumo kamerą patalpino paukštelį. Šis, žinoma, žuvo – ir mokslininkas įrodė, kad vakuumas yra mirtinas ne tik dėl oro trūkumo. Tačiau tas paukštelis nesprogo.
NASA irgi labai domėjosi šia tema. Vieno tyrimo metu su vakuumu susidūrė aštuonios šimpanzės. Visos jos vakuume išgyveno po maždaug 2,5 minutes, o vėliau visiškai atsigavo. Nepavykusių bandymų metu ir žmonės be jokių apsaugų yra patekę į vakuumo kameras – tačiau taip pat išgyveno ir visiškai atsigavo. Vakuume žmogus išgyventų apie 2-3 minutes, nors viskas priklauso nuo pasiruošimo ir kitų veiksnių.
Štai „Space Shuttle“ erdvėlaivio įgulos dėvėjo specialius kompresinius kostiumus, kurie būtų padėję vakuumo sąlygomis išgyventi bent šiek tiek ilgiau. Svarbiausia, jie būtų apsaugoję nuo didelių audinių pažeidimų. Jei žmogus turi kuo kvėpuoti, vakuumą jis taip pat ištvertų šiek tiek ilgiau.
Tai kodėl žmonės įsivaizduoja, kad į vakuumą patekęs žmogus sprogtų – ar užvirtų jo kraujas?
Šis mitas yra pagrįstas moksliniais faktais. Slėgių skirtumas mūsų kūno viduje ir išorėje iš tikrųjų verstų kūną plėstis. Labiausiai nukentėtų plaučiai ir sinusai, todėl NASA astronautai yra mokomi jokiu būdu nesulaikyti kvėpavimo – o tiesiog iškvėpti. Krentant slėgiui krenta ir užvirimo temperatūra – tačiau kraujas neužvirtų, nes nuo to jį sulaikytų elastingos kraujagyslės.
Tiesa, jame susidarytų burbulų, o tai iš tikrųjų gali pražudyti. Nuo to ir saugo tie tamprūs astronautų kostiumai. Staigi dekompresija tikriausiai suplėšytų alveoles ir pažeistų sinusus – bet vėl gi, žmogus staiga nesusprogtų.
Žmogaus kūnas yra elastingas ir porėtas. Jis atiduotų dujas aplinkai, net jei ir išsipūstų. Tas dujų išėjimas iš audinių padengtų kūną šerkšnu, bet tai nebūtų didelė problema. Mirtis vis tiek aplankytų per maždaug dvi minutes, todėl tas šerkšnas būtų mažiausia problema.
Tiesa, iki šiol straipsnyje buvo kalbama tik apie vakuumą ir gyvybę. Tai, kad žmogus būtų gyvas, dar nereiškia, kad jis būtų sąmoningas – širdis sunkiai varinėtų burbuliuojantį kraują, o ir smegenyse vykstantys procesai labai greitai „išjungtų šviesas“. Kosmose viskas įvyktų dar greičiau, nes žmogus susidurtų ne tik su vakuumu, bet ir šalčiu bei radiacija. Ir panika.
Taigi, visas išburkęs astronautas tikriausiai nesugebėtų sugrįžti į kosminę stotį – nors ir nesprogtų kaip rodoma filmuose.
