Nepaisant tokių nuopelnų, Marty Cooperis visiškai neserga žvaigždžių liga, yra labai inteligentiškas, išmintingas ir nepaprastai šiltas žmogus.
Šis pokalbis su mobiliojo telefono išradėju Martinu Cooperiu vyko 2014 m. balandžio mėnesį, konferencijoje „Login“ – kur išradėjas skaitė pranešimą ir dalijosi įžvalgomis bei prognozėmis apie telekomunikacijų sritį.
– Pone Cooperi, ar kas nors kada nors jus yra pavadinęs narkotiko išradėju? Juk telefonas šiandien jau yra tapęs tikra priklausomybe, nebegalime be jo gyventi.
– Žinote, juk yra visokių priklausomybių tipų (šypsosi). Jei priklausomybė veda prie teigiamų rezultatų, visai didžiuočiausi tokiu titulu.
Bet juk žinote – telefonas visada turi išjungimo mygtuką. Ir nors gali sukelti psichologinę priklausomybę, priešingai nei nikotinas ar heroinas, nesukelia biologinės priklausomybės.
Dar iš mokyklos – o tai, atkreipkite dėmesį, buvo prieš 64-erius metus – atsimenu Edwardo Thorndike‘o dėsnį: žmonės linkę kartoti veiksmus tol, kol tai jiems sukelia malonumą – ir nustoja, kai tai nebeteikia malonumo. Taigi – to, kad kažkas daro tavo gyvenimą geresniu, nelaikyčiau priklausomybe.
– Atsimenate tokį specifinį dalyką, išmoktą mokykloje prieš 64-erius metus. Ar nemanote, kad šiuolaikinės technologijos daro mus bukesniais, ir šiuolaikinis moksleivis po 64-erių metų nebeprisimins, ko mokėsi mokykloje?
– Mane tai neramina. Bet vis dėlto aš tikiu žmonija. Manau, žmogaus protas turi dideles galimybes – o tai, kad vaikai dabar yra protingesni, reiškia, kad jie protingesniais galėjo būti ir anksčiau – tik mes dar tiek nežinojome apie ugdymą.
Vienas iš kertinių mano pasaulio suvokimo akmenų yra tai, kad mes visada rūšiuojame žmones į tam tikras dėžutes – „o, tau dešimt metų, reiškia, tu turi būti tokio ir tokio lygio“ arba „tu ilgaplaukis, reiškia, esi nepatikimas“. Tai nėra teisinga. Ne visi dešimtmečiai yra vienodi, ne visi ilgaplaukiai yra vienodi. Turime išmokti kiekvieną individą vertinti ir priimti atskirai – pagal jo privalumus ir trūkumus.
O kodėl čia svarbus mobilusis telefonas? Nes jis leidžia dirbti kartu, įnešti savo dalį. Nes jei grupėje nėra geros ir glaudžios komunikacijos, tada reikalinga centralizuota kontrolė. O prie efektyvios komunikacijos kontrolė išnyksta ir visi gali dirbti tęstinį darbą, ir svarbiausiu asmeniu tampa žmogus su tinkamiausiomis tos problemos sprendimui savybėmis. Tai kitoks problemų sprendimo būdas, bet jis žymiai efektyvesnis.
Grįžtant prie klausimo ištakų – taip, problemų yra, į daug ką žiūrime pernelyg paviršutiniškai, daug kas nesugeba ilgiau sukaupti dėmesio į vieną dalyką – ir nežinau, kaip tai reikėtų spręsti. Bet žmonija išgyveno iki šiol, ji yra labai lanksti, tad kaip nors prisitaikysime ir prie šito. Nesugebantys susitelkti atsidurs aklavietėje – bet visada bus ir protingų žmonių.
– Yra manančių, kad mobilusis telefonas, mobilusis ryšys yra nesveika. Ką jūs pasakytumėte tokiems žmonėms?
– Na, aš ne daktaras, bet aš žiūriu į įrodymus. Žinote, gerai, kad paklausėte, nes turiu protingą atsakymą į tai (juokiasi). Nėra jokių įrodymų, kad mobiliojo ryšio spinduliuotė daro žmonėms žalą. Žinoma, spinduliuotė sukuria karštį – lygiai kaip ir mikrobangų krosnelė – tad galima tiesiog iškepti kūną, bet energijos kiekiai, kuriuos išskiria mobilusis, yra labai maži. Pavyzdžiui, būti saulėkaitoje yra 100 kartų pavojingiau.
Taip pat – juk vos ne pusė žmonių naudoja mobiliuosius telefonus, ir tai vyksta jau apie trisdešimt metų. Nemanote, kad per tiek laiko jau būtume ką nors pastebėję, kad jau būtų kažkokia statistika?
Ir galutinis argumentas – taip, mes privalome būti skeptikais ir nesijausti absoliučiai teisingais bet kame, bet net jei mobilieji ir daro žalą, ji yra tokia maža, kad ją stipriai nusveria mobiliųjų telefonų atnešama nauda. Juk yra ir kitų pavojingų technologijų – pavyzdžiui, išėjus Vilniuje į gatvę, visada yra galimybė, kad tave partrenks automobilis – bet mes juk niekas nesiūlo atsisakyti automobilių?
– Savo pranešime prisistatėte ateities istoriku, esate futuristas. Kaip manote, ar kada mobilusis telefonas išnyks, kaip atskiras įrenginys? Galbūt kada nors nutiks taip, kad nuolatinio ryšio moduliai bus tiesiog implantuojami į žmogaus kūną?
– Mes tai jau pradedame – su dėvima įranga. Kitas žingsnis – vis mažėjanti ir mažėjanti dėvimoji įranga, ir galbūt kada nors tai taps ir kūno dalimi. Juk kūnas – puikus energijos šaltinis, jis sukuria daug energijos, o tokiems mažyčiams dalykėliams daug ir nereikėtų.
Bet vystantis šia kryptimi, reikėtų vystyti ir infrastruktūrą. Nes didžiausia viso šito kūno ir technologijos susiliejimo problema – kaip susisiekti su mobiliojo ryšio pastote? Reikėtų, kad jos būtų kas 15-30 metrų.
Gal taip ir bus. Galbūt ateityje Vilniuje kiekvienas gatvės apšvietimo stulpas bus kartu ir mobiliojo ryšio pastotė.
O kada tai galėtų nutikti? Manau, per vienos kartos gyvenimą. Juk žinote, kad naujovės ateina greičiau, nei tikiesi. Bet šiuo metu mes esame ankstyvojoje stadijoje, ir per man likusias dienas nesitikiu sutikti daug žmonių su įrenginiais, implantuotais į kūną. O juk aš tikiuosi gyventi dar ilgai (juokiasi).
Pirmąkart interviu buvo publikuotas 2014 m. portale „Naujoji komunikacija“ (nk.lt)
