Pagal postapokaliptinį rašytojo apsakymą „Postman“ (liet. „Laiškanešys“) Kevinas Costneris taip pat yra pastatęs to paties pavadinimo filmą.
Šiam interviu – jau septyneri metai: Davidą Briną kalbinau, kai jis dalyvavo Vilniuje vykusiame konferencijoje „ICS 2013“, o po jo skyrė valandą susitikimui su žurnalistais. Bet neseniai pakėlus archyvus, iškart pasidarė aišku: šis interviu visiškai neprarado aktualumo – problemos, apie kurias kalba futuristas, aktualios ir šiandien, ir turbūt išliks svarbiomis dar ilgai.
Tad pateikiame pokalbį, kuriame 2013 m. dalyvavo D. Brinas, „Lietuvos radijo“, Ekonomika.lt ir „Naujosios komunikacijos“ žurnalistai.
– Pone Brinai, kas įkvepia Jus mąstyti ir rašyti apie ateitį?
– Dauguma mokslininkų turi kokius nors meninius hobius. Dauguma man žinomų didžių mokslininkų vienoje ar kitoje meno kryptyje yra beveik profesionalai – pavyzdžiui, Richardas Feynmanas (fizikas teoretikas, red. past) buvo ir dailininkas, ir pasaulinio lygio perkusininkas, grojantis bongais.
Nesakau, kad esu didis mokslininkas, bet dauguma mokslininkų kuria ir meną – ir mano kryptimi tapo istorijų pasakojimas. Man tai buvo visiškai natūralu, visada žinojau, kad tapsiu rašytoju, esu kilęs iš rašytojų šeimos.
Jokia civilizacija neapsiėjo be meno ir istorijų pasakojimo — to didingo melo, iliuzijos, kurią audžiame pasakodami apie dievus. Bet kai buvau vaikas, mane dar mažą išvedė į lauką pažiūrėti, kaip dangumi skrieja „Sputnikas“ – ir suvokiau, kad menas yra viena, o pasaulio keitimas — kažkas kita. Mes pirmą kartą tapome civilizacijos nariais – civilizacijos, kuri daug jaunų žmonių mokė jau ne disciplinos „ei, žiūrėkite į mano burtus ir tikėkite manimi“, o sakyti „o, tai galėtų suveikti! Pabandykime ir sužinokime, kas yra teisinga, o kur suklydome!“
Man tai buvo žmonijos brandos pradžios šerdis, ir norėjau būti to dalimi. Taigi, daug mokiausi ir tapau mokslininku, gavau astrofizikos daktaro laipsnį. Bet tuo pačiu metu ir toliau skyriau laiko savo hobiui. Nes tikėjau – ir Jūs turite tikėti – kad žmonės yra daugialypiai. Jūs galite būti gerais vyrais, tėvais, žmonomis, motinomis, gerais kūrybininkais, mokytojais, bet galite nuveikti ir ką nors kita, ir dar ką nors kita. Jūs – daugiau nei tik savo dalių suma.
O aš užsiėmiau savo menu – istorijų pasakojimu. Bet mokslas niekada nenutolo nuo mano minčių – nes jis sukuria pokyčius, jis verčia mus keistis. Daugelis žmoniškųjų civilizacijų buvo statiškos, bet mūsiškė – jau nebe tokia. Ir vienintelė literatūra, kalbanti apie tuos pokyčius – kokie jie yra sudėtingi, jaudinantys, ir pavojingi – tai mokslinė fantastika.
Taigi, tikėjausi tapti mokslininku, inžinieriumi, mokytoju, laisvalaikiu rašančiu knygas – bet dabartinė civilizacija pademonstravo, kad mane labiau vertina ne kaip mokslininką, o kaip rašytoją. Tai kas aš toks, kad prieštaraučiau civilizacijai? (šypsosi)
Tad galiausiai vis dėlto esu profesionalus rašytojas, laisvu laiku savo malonumui užsiimantis mokslu.
– Kodėl dauguma žmonių vis dėlto labiau mėgsta ne mokslą, o literatūrą? Ar mokslas kartais nekalba pernelyg sudėtinga kalba?
– O, dėl to nėra jokios abejonės. Mokslas yra sudėtingesnis. Vienas iš puikių dalykų mene, kad jei turi talentą, daug dirbi ir sutinki su nelengva, bet fundamentalia tiesa, kad kritika yra vienintelis kelias tobulėjimui, tada tavo kelią mene lemia vienui vienintelis faktorius – sėkmė.
Tuo tarpu moksle tu turi mokėti bendradarbiauti, o mokslas yra vienas iš konkurencingiausių žmonijos profesijų – jau menas yra pakankamai konkurencingas, bet mokslas – nepalyginamai labiau. Bet, ironiška, moksle egzistuoja ir kolegialus atsipalaidavimo požiūris – galiausiai vis tiek paaiškės, kuris buvo teisus.
Dauguma mokslininkų į mokslą nepainioja religijos, bet žino, kad ten kažkur yra vienas dievas – ir tas dievas yra „Kaip Tai Iš Tiesų Veikia“. Tad nors ir konkuruojantys, mokslininkai jaučiasi gana atsipalaidavę: „tu gali nugalėti mane šioje konferencijoje, gali sutar6yti šį mano modelį, bet jei aš pasirodysiu esąs teisus – po šimto metų aš juoksiuosi paskutinis“.
– Ar matėte filmą „Postman“?
– Tikėsite ar ne, bet vis dėlto jie mane pakvietė į premjerą (kvatojasi). Sėdėjau pačiame salės kamputyje ir kai mano vardas buvo parodytas titruose, žmona paplojo (juokiasi). Ką aš galiu pasakyti – Holivude rašytojas nereiškia labai daug. Gavau šiek tiek pinigų, gavau šiek tiek suvenyrų.
Žmonės labai nustemba, kad santūriai vertinu šį Kevino Costnerio filmą. Būčiau supykęs, jei filmas būtų iškraipęs mano knygos pagrindinę mintį, bet tai turbūt vienintelis dalykas, kurį K.Costneris gerai perprato ir padarė – tą branduolį, šerdį.
Taip, tai vizualiai ir grafiškai puikus filmas, tai – šventė akims. Bet – visiškai kvailas! Todėl vis neprarandu vilties, kad kas nors pastatys filmą ir apie delfinus kosmose.
NES JUK – DELFINAI! KOSMOSE! Kodėl dar to niekas nepadarė??? (juokiasi)
– Mokslinėje fantastikoje ir kitur vyksta diskusijos, kas mūsų laukia ateityje. Ar mes išgyvensime, ar tapsime geresniais ir protingesniais – ar galiausiai vis dėlto susinaikinsime? Kokia Jūsų nuomonė?
Užaugau žinodamas, kad bet kurią dieną galiu išvysti akinantį blyksnį ir grybo formos debesį horizonte. Jauni žmonės negali įsivaizduoti, kaip tai paveikė mano kartą – daugeliui dėl to pasisuko varžteliai. Bet man civilizacijos trapumas buvo labai svarbi tema, ir kai rašiau „Laiškanešį“, iš dalies rašiau apie tai.
Yra parašyta daug – gal net per daug – istorijų, kurios vyksta postapokaliptiniame pasaulyje, bet „Laiškanešyje“ rašiau savo postapokalipsės versiją: pasaulio, kuriame kiekvienas išlikęs žmogus žino, ką prarado, ir be kovos už savo ir savo vaikų išgyvenimą siekia dar vieno dalyko – viską susigrąžinti.
Kitose postapokaliptinėse istorijose to nėra — ten žmonės susitaiko su padėtimi, bet juk žmonija veikia ne taip! Mes juk norime to, kas kažkada jau turėta! Mes stovime ant dešimčių tūkstančių kartų pečių, kurie vargo dėl šviesesnės savo vaikų ateities, ir dažniausiai jiems nesisekė! Bet tiek tada, tiek dabar visada egzistuoja galimybė žengti žingsnį pirmyn. Arba tris žingsniu pirmyn, bet du atgal, ir dešimt – į šoną. Tai – labai, labai kerėpliškas, bet vis dėlto rėpliojimas pirmyn.
Mokslinė fantastika niekada neturėjo būto pavadinta „moksline fantastika“. Ji turėtų vadintis „spekuliatyviąja istorija“ – nes mes kalbame apie neįtikėtiną žmonijos kopimo epą. Ir kalbame apie paraleles, alternatyvas, į kur galėjo nukrypti istorija. Arba ištęsiame ją į tamsią, neištirtą ateities šalį. Tai – mūsų istorija.
Ir vienas dalykas, kas man sunkiai priimtina – ypač kalbant apie mano šalies žmones, amerikiečius – tiek mažai iš jų išmano istoriją. Čia, Europoje viskas kitaip, bet man atrodo, kartais ir jūs istoriją priimate už pernelyg gryną pinigą.
Štai pavyzdžiui – kada prasidėjo XX amžius? Ar jis prasidėjo 1900-aisiais? Ne, tai buvo paskutinieji XIX amžiaus metai. Ar jis prasidėjo 1901? Ne visai… XX amžius prasidėjo 1914-aisiais.
1913-aisiais pasaulis atrodė tarsi iš aukso – į žmonių namus atkeliavo radijas, telefonai, automobiliai, skalbimo mašinos. Žmonės skraidė po dangų! Žmogaus gyvenimas labai greitai keitėsi – tiems, kurie galėjo sau tai leisti. Ir jis keičiasi dar ir dabar – ir į gerą.
Bet 1914-aisiais progresas nesustojo. Naivi viltis, vizijos paprastumas krito kaip pašautas paukštis. O 1944-aisiais buvo pasiektas giliausias desperacijos taškas – tie metai atnešė tiek ir tokių mirčių, ko niekas nesitikėjo. O tada pradėjome ropštis lauk iš duobės – ir pasižiūrėkime, kur esame dabar!
Taigi, kada prasidėjo XIX amžius? 1814-aisiais, Vienos kongresu!
Mažiausiai du paskutinieji amžiai prasidėjo 14-aisiais metais. Ar dabar jau Jus išgąsdinau? Juk 14-ieji jau po 8 savaičių… Šioje vietoje aš jums padainuosiu pagrindinę serialo „The Twilight Zone“ temą… (šypsodamasis niūniuoja).
– Kokius pavojus gali sukurti technologijų evoliucija?
– Technologijos visada reiškia ir pavojus, ir galimybes – visi tai žinome. Žiūrėkite, prieš 500 metų mes gavome spaudos mašiną ir akinių stiklus. Ką visa tai lemia? Spaudos mašina išplečia tai, ką žinome ir atsimename, lęšiai išplečia matymo galimybes. Nuo tada kiekviena žmonių karta kūrė naujus protezus – regėjimui, atminčiai ir dėmesiui.
Ir kiekvieną kartą niurgzliai ir pesimistai burbėjo – žmonija dar nėra pasirengusi tuo naudotis. Tai išves žmoniją iš proto ir mums reikia sargų, kurie kontroliuotų informacijos srautus!
Ir kiekvieną kartą pasitaikydavo optimistų, kurie sakydavo – tai pakeis pasaulį visiems laikams, ir žmonėms bus geriau.
Ir žiūrint trumpalaike perspektyva, kas galiausiai buvo teisūs? Visada — pesimistai. Gutenbergo mašinos atsiradimas lėmė po visą Europą skraidančius pamfletus, galiausiai sukėlusius Trisdešimtmetį karą (1618-1648 karas dėl religijų ir jėgų pusiausvyros, red. past.) ir religines kovas.
Ketvirtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Garsiakalbiai ir radijas išplėtė polemikos genijų balsų sklaidą taip, kad jie atrodė kaip dievai – ir polemikos genijai, kurie naudojo radiją ir garsiakalbius, tapo dievais daugumoje šalių, kur tai vyko. Išimtis – dvi šalys: Amerika ir Britanija. Nes nutiko taip, kad mūsų polemikos genijai atsidūrė mūsų pusėje — Rooseveltas ir Churchillis. Nors gal vis dėlto čia mes juos pasirinkome, ir mes patys sau turime būti dėkingi. O gal tai buvo paprasčiausia sėkmė?
Bet ar radijo balsai mums vis dar sukelia ekstazę? Taip, Amerikoje mes vis dar turime keletą baisių balsų, bet vis dėlto judame į priekį – ir matote, ilgalaikėje perspektyvoje visada laimi optimistai. Mes įgavome galią daugiau žinoti, daugiau matyti, o tai įtakojo žmogiškojo gailesčio, užuojautos augimą.
Ar žinote, kad žmonijos smurtingumas per capita nuolat krinta, nuo pat 1945-ųjų? Dabartinis žmonijos smurtingumas yra mažiausias iš kada nors buvusių. Bet vis dėlto, niekas Žemėje apie tai nekalba. Kodėl?
Nes matome smurtą televizijoje, matome internete ir tai liūdina, pykdo mus, sukelia mums gailesčio jausmą. BET TAI JUK IR YRA PRIEŽASTIS, KODĖL SMURTO SUMAŽĖJO! Nes mes esame nepatenkinti! Nėra tokio lygio, iki kurio smurtas galėtų nukristi, o sakytume — „o, dabar jau žymiai geriau, nuo šiol man tai neberūpės“. Juk priešingai — susirūpinimas kelia reikalavimus.
60 proc. vaikų Žemėje dabar gyvena namuose, turinčiuose elektrą ir sanitarines sąlygas, ir eina į mokyklą. Ar to pakanka? Žinoma, ne! Ar tai daugiau, nei pesimistai įsivaizdavo prieš dvidešimt metų? Tai – žymiai daugiau!
Ką išmokstame iš viso šito? Ar tai, kad nereikia kalbėti apie geras naujienas, nes tai sumažins mūsų norą taisyti padėtį? Netiesa. Geros žinios mūsų nesustabdo, jos tik pakeičia lygį, kuriuo jau esame patenkinti. Ne, mes turime kalbėti apie tai, šaukti nuo stogų.
O tam, kad pasiekti šį suvokimą, mums reikia guvaus proto, mūsų neturi pavergti kvailos kairiosios ar dešiniosios politinės kryptys, kurios tik sujaukia diskusijas.
– Dirbote su JAV valdžia, su „Google“. Kaip futuristai padeda valdžioms ir kompanijoms?
– Gyvybiškai būtina, kad žmonės galėtų kvestionuoti savo įsitikinimus. Pokyčių liūtis tik stiprėja, ir valdžios bei verslo žmonės nenorėtų to girdėti, bet dauguma jų jau patyrė pokyčius ir nori požiūrio iš šalies – kuris pasakotų apie ateitį, tolesnę nei po dvejų, trejų ar penkerių metų.
Bet jei pradedate kalbėti apie dalykus po daugiau nei penkerių metų, pasaulis ima atrodyti neįprastai.
Mano romane „Žemė“, parašytame 1988-aisiais, jau egzistavo interneto puslapiai. Žmonės klausia – kaip tu žinojai? O aš atsakau – bet tai juk tai tik ketveri metai į priekį! Aš gilinausi, o dauguma žmonių internete sakė, kad hipertekstas yra tik trumpalaikė mada – bet buvo lengva pamatyti, kur visa tai nuves.
„Žemėje“ taip pat aprašyta patobulinta „Google Glass“ versija. Mokslinė fantastika – ypač paskutiniuoju metu, paskutiniuosius penkerius metus – daug kalbėjo apie tai. Tad dauguma dabartinių žmonių, kai kalbi apie „Google Glass“, žiovauja ir paniekinančiai niurna – aha, geriau pasakyk ką nors naujo. Bet čia reikia sustoti ir apgalvoti – tie „Google“ akiniai apriboti ne be priežasties.
Apie tai kalbu ir naujausiame savo romane „Egzistencija“ – ten taip pat veikia išplėstoji realybė, labai netolimoje ateityje.
– Teko girdėti istoriją apie berods amerikietį, kuris į savo ranką implantavo mikroschemą, ir ranka tapo kažkuo panašiu į išmanųjį telefoną. Žurnalistų paklaustas, kodėl taip padarė, jis atsakė: o, tai paprasta – tai patogu ir aš noriu būti nemirtingu, o technologijos ir paverčia mane nemirtingu. Tad ką manote apie žmonių norą pasiekti nemirtingumą naudojantis technologijomis ir ką apie nemirtingumą, apie gyvenimą po mirties galvojate pats?
– Mano tinklaraštis vadinasi „Priešingas Brinas“ (angl. Contrary Brin), ir jo idėja – išbandyti priešingą požiūrio tašką ir pamatyti, ar jis nors kiek vertingas. Ir tai – tikrai ne ta charakterio savybė, kuri būdinga daugumai žmonių civilizacijų. Sakau tai, nes kai esu šalia žmonių su ribota vaizduote, stengiuosi jiems padėti suprasti, kad pokyčiai jau vyksta ir kad jie suteiks mums galių, kurias galima pavadinti net ir dieviškomis. Ir kad tai vyksta jau tikrai seniai.
Esu klausęs savo klausytojų – pakelkite ranką, kiek iš Jūsų ESATE SKRIDĘ DANGUMI? O įėję į kambarį ir ĮŽIEBĘ JAME ŠVIESĄ, NUOSAVU PIRŠTU? Tai buvo dieviškos galios! Tik kur jos baigiasi – čia jau sunkiau pasakyti.
Nemirtingumas, išplėstas žmogaus gyvenimo ciklas. Statistiškai mes žmogaus gyvenimo laiką ištempėme tiesiog fantastiškai — juk dauguma dabar gimusių kūdikių išgyvens iki 75-erių, 80-ies, 85-erių, o tada pasieksime galimybių ribą. Ir ta riba – tarp 75-erių ir 110-ies.
Bet vis dėlto riba egzistuoja.
Taigi, šiandien yra žmonių, kurie nepatenkinti gautomis kortomis. Tokių transcendentalistų tarp mūsų visada buvo. Kas bendro tarp Budos, Lao Tzu, Konfucijaus, Sokrato, Platono ir Jėzaus? Jie visi sakė, kad ši realybė, kurią matome, liečiame ir jaučiame, yra neadekvati. Ji turi trūkumų, ir turime siekti geresnės realybės. Platonas siūlė siekti to per idėjų būtį, Buda – per atsiskyrimą, Jėzus – per maldas, bet prielaida yra ta pati.
Panašių transcendentalistų turime ir dabar – sakančių, kad galima perkelti šį mirtingą gyvenimą naudojantis senais transcendencijos metodais – maldomis ir kerais. Bet turime ir naują transcendentalistų tipą – technotranscendentalistus – teigiančius, kad galima pakeisti šią realybę ir įgauti dieviškų galių per technologiją, o nemirtingumą – per medicinos pasiekimus.
Nanotechnologijos, remontuojančias mūsų kūno ląsteles bei žmogaus smegenų išplėtimą – ką, jei galėtume implantuoti radijo įrenginius į galvą? Juk tai sukurtų naujų realybės sluoksnių! Tai – vadinamasis kiborgizacinis požiūris.
Arba kūno užšaldymas po mirties – juk ateities kartos gal ras būdą, kaip mus sutaisyti? Arba užšaldyti vien galvą – tikintis, kad ateities kartos galės išanalizuoti kiekvieną mūsų smegenų sinapsę – 10 trilijonų nervų jungčių – ir atkurs mus kompiuteryje bei perkels į androido kūną? Arba, jei bus problemos su fizine vieta – leis apsigyventi kibererdvėje, kur pabustume kaip filme „Tronas“, tik gal kiek gražesnėje aplinkoje.
Magija yra reali. Visus šiuos būdus esu išnagrinėjęs – mokslinėje fantastikoje – bet esmė tame, kad tai nebūtinai nutiks. Juk gali būti, kad superskaičiavimo galios – ateities superkompiuteriai, kurios leistų tai nutikti – nuspręs, kad joms visiškai mūsų nereikia. Jos gali sugalvoti atsikratyti mumis kaip kad filme „Terminatorius“.
Bet nemanau, kad taip nutiks — nes mes jau filmuose įspėjome, kas nutiks, jei jos pabandys taip padaryti (juokiasi). Tad vietoje to jos galėtų sukurti geresnę žmonių valdymo sistemą, kurioje būtume laimingesni – atsisveikintume su savo seneliu ir vyktume kasinėti asteroidų, susitaikę su mintimi, kad jau nebesame pati protingiausia rūšis.
Visa tai – galimybės. Kitą vertus, galima sakyti, kad mano religija – visų šių galimybių tyrinėjimas. Aš tyrinėju jas visas – net ir tą variantą, kad visa tai nenutiks, kad vis dėlto būsime priversti gyventi su apribotomis dieviškosiomis savybėmis. Ir tai būtų visai gerai, jei tas galias išnaudotume siekdami tiesiog būti geresniais žmonėmis, ir geriau elgtis su nuosava planeta.
Yra viena dieviška galia, apie kurią kalbu savo kūryboje — galia keisti, modifikuoti kitus mūsų planetos gyventojus — ir tai gali tapti įmanoma vos po kelerių metų. Pagalvokite: jei galėtume pakeisti delfinus ar šimpanzes – ir atlikti jiems tą paskutinį stumtelėjimą… Apie tai kalbu romane „Startide Rising“ — ten, po trijų šimtų metų nuo dabar, modifikuoti delfinai, sugebantys atlikti inžinerinius darbus, kartu su žmonėmis keliauja kosmosu ir yra Žemės civilizacijos dalis. Jie prijungia prie mūsų savo išmintį, jie prijungia savo balsus prie mūsų tarybų. Taip pat ir neošimpanzės. Žemės civilizacija tampa protingesne, nes ji — įvairesnė!
Ir tai skamba labai patraukliai, bet kaip tą pasiekti? Žaidžiant natūralių delfinų genais? Šiuolaikiniams piliečiams tai sukelia baimingą drebulį – kaip mes drįstame būti tokiais arogantiškais, kad darytume tokius dalykus? Gerai, kad turime tokį skepticizmą, nukreiptą prieš technologinę aroganciją, bet juk galime žiūrėti ir kitu kampu: KAIP MES DRĮSTAME TO NEDARYTI?
Mes jau atradome, kad delfinai, šimpanzės ir gorilos yra ne vieninteliai dalinai protingi Žemės gyvūnai. Jūrų liūtai, aštuonkojai, varnos, papūgos, prerijų šuniukai — visi turi primityvius lingvistinius sugebėjimus. Tuzinai ir dar tuzinai rūšių, žemesnių nei delfinai ir šimpanzės, grūdasi prie stiklinių evoliucijos lubų, o Darwinas jiems yra pasakęs — „Ne! Jūs negalite eiti niekur toliau!“
Nes niekas dar nepadėjo jiems eiti toliau.
Bet juk mes patys tai sugebėjome! Kažkaip, prieš milijonus metų, paskui — prieš 400 000 metų, dar vėliau — prieš 40 000 metų mes išgyvenome renesansus, kurių metu išlaužėme visus barjerus. Ir vieną iš tų persilaužimų išgyvename BŪTENT DABAR! Prieš šį renesansą Galilėjo ir Mikelandželo renesansas atrodo kaip menkniekis.
Ir mes tą darome toliau? Kažkas mums nutiko. Juk mūsų atvejis — galbūt vienintelis atvejis galaktikoje, o juk galaktikoje gali būti milijonai pasaulių su delfinais, šimpanzėmis ir kitais, kurios pasiekė tas mentalinio efektyvumo ribas, kurias užbrėžė Darwinas. Evoliucija tai ne taip jau dažnai ir leidžia. Ir jei tai – tiesa, kokia yra mūsų prievolė? Jei mes sunaikinsime save, mes sunaikinsime daugiau nei save – mes sunaikinsime proto galimybes visoje galaktikoje?
Nesakau, kad šis scenarijus yra teisingas. Sakau, kad tikėtina, jog yra kitų proto stebuklų, aš rašau apie tai. Bet jei pažiūrėsime į prerijų šuniukus, delfinus ir beždžiones, ir tuos visus kitus padarus – paskutinis žingsnis nėra lengvas. Mes, žmonės, šovėme dangun tarsi raketa! Mes įgavome galią sunaikinti savo pačių planetą. Jūs norite dar didesnių dieviškų galių?
Bet mes tarp savęs diskutuojame apie tai, kaip būti teisingais, kilniais, protingais. Tai nėra lengva! Rasizmas, seksizmas ir daugelis ankstesnių nusikaltimų – mes dar jų nenugalėjome, bet pasmerkėme, dabar tai – blogis! Jokia ankstesnė karta to nėra padariusi.
Rasistai dabar turi veidmainiauti ir teigti, kad jie nėra rasistai. Tai – gerai! Tai nėra pakankama, bet tai – gerai! Galbūt mes padarysime save vertais labai labai didžių užduočių: sukurti civilizaciją, kuri yra ne tik įvairi, bet prie stalo kviečia visas lytis, o ne vien pusę jų. Kuri sveikina visas rūšis ir tautybes, kalbas – nuo tų senų laikų, kai buvome išbarstyti prie Babelio bokšto. Ar kalba šiais laikais yra barjeras? Nagi, išsitraukite iš savo kišenių tuos daikčiukus ir jie išvers viską į 50 skirtingų kalbų. Mes atstatome Bokštą, DABAR. Ir jei Dievui tai nepatinka, tegul jis veikia greitai.
Mano spėjimas – Jam tai nepatiko ir tada: mes nebuvome pasiruošę, mes nebuvome pakankami iškentėję. Bet dabar jau prisikentėjome pakankamai. Ir jei mes jau tie žmonės, kokių reikia – gal jau galėsime pasveikinti delfinus, beždžiones ir naują dirbtinį protą, kurį dar tik sukursime, sėdančius prie mūsų stalo. Ir jei mes būsime tokiais, galbūt į mus pasižiūrės ir pasakys: nenoriu jūsų naikinti – galiu apskaičiuoti, kaip JUMS buvo sunku, JŪS patys to nežinot. JŪS – žvėriškai pikti žmonės, bet vis dėlto jūs padarėte TAI – kaip aš galėčiau Jūsų nekęsti?
Bet atleiskite – atrodo, jau nuklydau į šalį (juokiasi).
– Knygoje „Permatoma visuomenė“, išleistoje 1998-aisiais, kalbate apie laisvę ir privatumą. Jei rašytumėte šiandien – ar knyga būtų tokia pati?
Ji būtų nuostabiai panaši — tai priežastis, kodėl ji iki šiol nėra perredaguota naujiems leidimams, nors knygos tiražai ir toliau kartojami. 206-ajame puslapyje yra viena labai baugi vieta, kurioje sakau: „įsivaizduokime, kad teroristai padaro ką nors labai baisaus, pavyzdžiui, sunaikinta Pasaulio Prekybos Centro dangoraižius. Kokių naujų galių prašytų valdžia?“ Ir aš aprašiau tai, kas vėliau pavadinta „Patrioto aktu“.
Tai buvo parašyta 1998-aisiais ir tai – vienas baugiausių mano prognozių teikėjo karjeros epizodų.
Tuo metu transcendentalistai jau skelbė, kad technologinėje visuomenėje mes garantuosime laisvę visa ko šifravimo keliu. Jaučiau, kad reikia paaiškinti, kad tai nėra būdas, kuriuo gavome savo laisvę, ne taip ją išlaikėme.
Ne, būdas tapti laisvu – suteikti piliečiams galimybę žinoti, kas vyksta. Atvirame sociume turėsime daugiau realaus privatumo, nei uždarame. Tam yra pavyzdys: juk kiekvienas bent kartą per kažkiek laiko einame į restoraną. Atsiėdate prie staliuko ir pradedate asmenišką pokalbį. Žmonės sėdi šen, sėti ten, bet žinote, kad išlaikote privatumą. Kodėl? Nes laikas nuo laiko apsižvalgote, ir matote, kad jie visi užsiima savo reikalais. O jei kas dėbso į Jus – galite užrikti „ei, kokios problemos?“
Arba įsivaizduokite netolimą ateitį. Einate gatve su „Google Glass“ – ir egzistuoja duomenų bazė, kuri skenuoja veidus, atpažįsta visus žmones ir virš jų prideda etiketes su vardais ir pavardėmis. Kokiame pasaulyje norėtumėte gyventi – tokiame, kuriame tai įmanoma, ar tokiame, kuriame tai nelegalu? Nagi, aš čia Jūsų klausiu?
Vienas žurnalistas pareiškia, kad norėtų gyventi su viešai prieinamais veidais ir vardais, kiti du – kad nenorėtų.
– Aha… matote, Jūs (rodo į pašnekovą, kuris pasirinko atvirą pasaulį) gyventumėte pasaulyje, kuriame derybos būtų įmanomos ir būtų įmanomi kompromisai. O Jūs (rodo į kitus) gyventumėte pasaulyje, kur anonimiški praeiviai dažniausiai prunkštelėtų, pažiūrėję į Jus ir nueitų toliau – o Jūs taip ir niekada nesužinotumėte, kodėl. Nes tai – nelegalu.
Nelegalu JUMS, bet valdžios, korporacijų, nusikaltėlių ir technologijų elitas — jie matytų visų jūsų vardų etiketes, bet jūs nematytumėte jų etikečių. Tai – viskas, ko pasiektų toks Jūsų įstatymas. Tuo tarpu atvirame pasaulyje Jūs galėtumėte pastebėti, kad kažkas dėbso į jus, visiškai kaip restorane.
– Na ir paskutinis klausimas. Kaip pradedančiam rašytojui tapti geru rašytoju?
Apsilankykite mano svetainėje davidbrin.com ir ten rasite patarimų naujiems rašytojams. Ten sukaupti patarimai iš mano 30 metų praktikos, bet pats pagrindinis patarimas – užsiimdami menu, negalvokite, kad tai – instinktyvus dalykas. Tai – įgūdis.
Mene reikia talento, reikia sėkmės, bet reikia ir sunkaus darbo – ir privalote turėti atitinkamą požiūrį į kritiką. O tas požiūris – kritika yra kelias į tobulėjimą. Jei mokotės būti inžinieriumi, žinote, kad darysite klaidas, bet mokytojai jas ištaisys. Rašydami žmonės kažkodėl nusprendžia, kad jie yra genijai. Man labai gaila, bet tai klaida, kurią daro daug naujų rašytojų. Požiūrio taško nupasakojimas, veiksmas, dialogai – visam tam reikia įgūdžių. Juk jie norite tapti sidabrakaliu, nesitikite sėkmės su pirmuoju arbatinuku?
Kiekvieno mano romano pabaigoje rasite 50 vardų – žmones, kuriems dėkoju, kad perskaitė mano rankraštį. Aš esu modernus mokslinės fantastikos rašytojas, tai kodėl taip darau?
Nes kiekvieną kartą metu iššūkį pats sau. Bandau dalykus. O taip pat – tikiu industrine kokybės kontrole. Man reikia žinoti, kur žmonės susipainios, sutriks – juk mano kūryba yra produktas! Meno šlakelis man, bet industrinis produktas jiems.
Tad turite būti teigiamai nusiteikę kritikos atžvilgiu. O tai nėra lengva – žmonės nekenčia kritikos. Ar Jūs patys mėgstate būti kritikuojami?
Kritika – vienintelis būdas išvengti klaidų, o mes to nekenčiame. Bet jei išmoksite priimti kritiką, gausite būtent tai, kas padės Jums tobulėti.
Pirmąkart interviu buvo publikuotas 2013 m. portale „Naujoji komunikacija“ (nk.lt)
