Roko (šved. Rök) akmuo, pastatytas IX amžiuje prie Vatterno ežero pietinėje Švedijos dalyje pasižymi ilgiausiu runų užrašu pasaulyje – jame išrėžta daugiau nei 700 runų, ir jos dengiančių penkias akmens puses.
Ilgą laiką buvo manoma, kad akmuo buvo pastatytas kaip memorialas mirusiam sūnui, tačiau tiksli teksto prasmė buvo neaiški – nes trūko kai kurių įrašo fragmentų, o ir visas įrašas padarytas keliomis skirtingomis formomis.
Akmuo pasakoja apie didvyriškus „Theodorico“ poelgius – ir kai kurių mokslininkų manymu, nurodo Theodoricą Didįjį, VI amžiaus ostrogotų valdovą, valdžiusį gentį daugmaž dabartinės Italijos teritorijoje.
Bet dabar trijų Švedijos universitetų tyrinėtojai įtaria, kad užrašai yra daugiau užuomina apie artėjantį ekstremalų žiemos periodą – nes akmenį statęs asmuo stengėsi parodyti savo vaiko mirtį platesnėje perspektyvoje.
„Užrašas kalba apie nerimą, kurį sukėlė sūnaus mirtis – ir naujos klimato krizės, panašios į katastrofišką 536-ųjų metų, baimę“, – rašo tyrimo autoriai.
Manoma, kad VI amžiaus orų krizę sukėlė virtinė ugnikalnių išsiveržimų, kurie dramatiškai paveikė klimatą – vidutinė temperatūra smarkiai krito, pasėliai žuvo, o tai lėmė badą bei masines mirtis.
Apskaičiuota, kad dėl to Skandinavijos pusiasalio gyventojų skaičius sumažėjo mažiausiai 50 procentų ir tyrėjai pabrėžia, kad tų įvykių atmintis galėjo stipriai įsirėžti žmonijos atmintin ir netgi turėti įtakos mitologijos kūrimui.
„Nepaprastai grėsminga“
Naujoji interpretacija pagrįsta kelių disciplinų mokslininkų – įskaitant filologus, archeologus ir religijotyrininkus – bendradarbiavimu.
Ištraukos iš akmens rodo, kad tekstas susijęs su mūšiais, vykusiais prieš šimtus metų, tačiau tyrėjai siūlo versiją, kad tai galėjo būti kitokio pobūdžio mūšis – „šviesos ir tamsos, šilumos ir šalčio, gyvybės ir mirties konfliktas“.
Jie taip pat atsižvelgia į daugelį teksto autoriaus gyvenimo įvykių, kurie „galėjo atrodyti nepaprastai grėsmingi“.
„Galinga saulės audra nudažė dangų dramatiškais raudonais atspalviais, javų derlius nukentėjo nuo ypač šaltos vasaros – o vėliau iškart po saulėtekio įvyko saulės užtemimas“, – pasakoja Upsalos universiteto archeologijos profesorius Bo Graslundas.
„Net vieno iš šių įvykių būtų pakakę sukelti baimę, kad nutiks dar viena „Fimbulwinter“, – aiškina jis, turėdamas omenyje mitologinę trejus metus trukusią žiemą, kuri mituose traktuojama kaip vienas iš pasaulio pabaigos Ragnaroko ženklų.
Apie runas ir runų akmenis
Runos yra seniausi germanų ir skandinavų, rašmenys. Tūkstantį metų − nuo maždaug III a. iki XIII a. Skandinavijoje nevartota jokių kitų rašmenų.
Iš pradžių runos raižytos medyje. Netrukus – ir ant įvairių papuošalų: segių, žiedų, pakabukų, šukų, monetų ir kitų smulkių daiktų. Vėliau atsirado nauja tradicija − runomis raižyti antkapiniai akmenys. Neretai statyti akmenys kenotafai − skirti atminimui kur nors svetimoje šalyje žuvusiems žmonėms, tarsi „netikri kapai“.
Daugiausia antkapinių akmenų raižyti „jaunosiomis“ runomis vikingų laikais. Akmenys statyti žuvusiojo atminimui ten, kur žmogus gyveno. Daugiausia akmenų su „jaunosiomis“ runomis rasta Švedijoje, ypač jų gausu Uplande. Tokių akmenų visai nerasta Islandijoje ir tik keletas aptikta Fareruose.
Nuo vikingų laikų runos tampa normaliu, kone visuotinai vartojamu raštu, o akmenys primena šių laikų antkapinius akmenis. Nurodydamas kartais net iki šeštos kartos savo protėvius, sūnus taip įsitvirtindavo kaip paveldėtojas. Taip pat neretai akmenys buvo statomi tarp dviejų valdų, tarsi riboženkliai.
Pats žodis „runa“ reiškia paslaptį. Ankstyvaisiais laikais runos laikytos dievų dovana. Vyresnioji Eda – XIII a. Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius – pateikia nedviprasmišką runų žodžio reikšmę: runas sukūręs pats Odinas.
Galutinai įsigalėjus naujajai religijai bei kultūrai (maždaug 1100 m.) lotyniški rašmenys įveikė senuosius skandinaviškus, pamažu pamirštas ir paprotys statyti žuvusiam žmogui antkapinį akmenį jo gimtosiose vietose – žmonės imti laidoti kapinėse, šventoje žemėje, o nebe savo giminės kapuose prie namų. Pradedami statyti antkapiai su lotyniškais įrašais.
