Mikelandželas sukūrė „Dovydą“ kaip Florencijos katedros papuošimą – tik ji ten niekada nepateko. Ši 517 cm aukščio skulptūra 1504 metais buvo tiesiog per sunki, kad ją būtų galima užkelti ant katedros stogo. Taigi, miesto menininkų komisija, kurioje buvo ir Sandro Botticelli bei Leonardo da Vinci, sprendė, kur įkurdinti „Dovydą“. Galiausiai jis surado namus prie Vekjo rūmų. Čia skulptūra buvo pridengta (vyriški lytiniai organai nepatiko miestiečiams) ir stovėjo iki 1873 metų. „Dovydas“ buvo iškraustytas pastebėjus įtrūkimus jo kojose. Dabar šią skulptūrą galima pamatyti Akademijos galerijoje Florencijoje.
„Dovydas“ visada kaustė dėmesį. Šis Renesanso laikų šedevras šokiruoja savo detalumu. Jame galima įžiūrėti odos tekstūrą, raumenis, sausgysles ir venas. Puikiai išlaikytos proporcijos, meniškai perteikta emocija. Tiesą sakant, emocija perteikta ne tik meniškai, bet ir anatomiškai.
Viešėdamas Italijoje, gydytojas Danielis Gelfmanas pastebėjo, kad virš Dovydo raktikaulio galima pamatyti ryškią Jungo veną. Daug kas ją yra pastebėjęs, tačiau prireikė gydytojo akies, kad būtų galima padaryti įžvalgą – Jungo vena įprastai nėra matoma.
Jungo vena gali išryškėti sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, kenčiant nuo hipertenzijos ar kitų susirgimų – o sveikame žmoguje ji nėra matoma, nebent žmogus yra labai susijaudinęs. Ir čia yra vieta, kur jus nustebins Mikelandželo genialumas.
Skulptūra vaizduoja Dovydą, kuris buvo puikios fizinės formos, besirengiantį stoti į kovą su Galijotu. Kaip galite įsivaizduoti, tai kelia didžiulį jaudulį ar net baimę. Mikelandželas pavaizdavo susijaudinusį herojų – ir tai perteikė visomis prasmėmis, įskaitant ir tą išryškėjusią Jungo veną.
Sakysite, kad tai – tik sutapimas? Mikelandželas, kaip ir daugelis renesanso menininkų, intensyviai mokėsi žmogaus anatomijos. Ir tikrai ne šiaip sau – jis siekė realistiškumo.
Tai, kad Jungo vena ant „Dovydo“ kaklo nėra atsitiktinumas, įrodo ir kitas faktas – jos nematyti kituose jo darbuose. D.Gelfmano pastebėjimą savo darbuose mini ne tik menotyrininkai, bet ir medicinos mokslo darbų autoriai, kurie teigia, jog tai yra geras įrodymas, kad geras gydytojas vos pažvelgęs į pacientą, gali pastebėti tai, ko įprastai žmogaus akis nepastebi.
Negana to, Mikelandželas sukūrė „Dovydą“ tada, kai žmogaus širdies ir kraujagyslių sistema nebuvo gerai aprašyta. Tai reiškia, kad Jungo venos iššokimas susijaudinimo metu buvo paties menininko pastebėjimas. Tiesą sakant, mokslinėje literatūroje apie tai imta kalbėti tik 1628 metais, kai Williamas Harvey'is aprašė žmogaus kraujotakos sistemos mechaniką.
„Dovydas“ gyveno neramų gyvenimą. Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo užmūrytas, siekiant taip jį apsaugoti. 1991 metais jį užpuolė pamišęs menininkas Piero Cannata, kuris norėjo sudaužyti skulptūrą plaktuku. P>Cannata kartojo, kad jam tai padaryti nurodė dvasios. Tyrimai rodo, kad skulptūra turi įtrūkimų, o pats marmuras yra porėtas, todėl jos geriau nejudinti. Tiesa, jie atsirado ne be žmogaus ir laiko sąmokslo – kai „Dovydas“ buvo pastatytas prie Vekjo rūmų (Florencijos rotušės), skulptūra ėmė smigti į žemę. Apie 5,5 tonas sverianti skulptūra taip pat ėmė krypti.
2003-2004 metais „Dovydas“ buvo nuvalytas. Skulptūrą valyti vengiama, nes marmuras yra labai trapus ir minkštas. Tiesą sakant, manoma, kad „Dovydą“ reikėtų izoliuoti ir nuo turistų keliamų vibracijų. Išsaugoti jį dar 500 metų bus labai sunku – tačiau tai yra vienas iš tokių meno kūrinių, kuris bus saugomas bet kokia kaina.
