Seppuku – tai Bušido kodekso dalis. Savo šeimininką nuvylęs arba mūšyje pralaimėjęs samurajus dažnai pasitraukdavo iš gyvenimo. Kartais – kad išvengtų gėdos, dažniau – kad išvengtų kankinimų. Seppuku atliekamas trumpu peiliu ar kalaviju (dažnai tanto peiliu) horizontaliai perrėžiant pilvą. Bet ar tai savižudybė? Ir taip, ir ne.
Seppuku atsirado dar XII amžiuje. Samurajai tiesiog mūšyje atimdavo sau gyvybę – perrėždavo savo pilvą, o tada persipjaudavo gerklę ar krisdavo ant savo kardo taip, kad persismeigtų širdį. Seppuku tradicija vystėsi ir XVII amžiuje buvo galutinai ritualizuota.
Nuo tada seppuku dažniausiai buvo atliekamas planuotai, su stebėtojais ir šeima. Žmogus pirmiausia nusimaudydavo, pavalgydavo ir apsirengdavo baltai. Tada atsisėdęs priešais savo kalaviją ar peilį su apvyniotais ašmenimis (kad nepersipjautų rankos) parašydavo mirties poemą. Galiausiai, jis atsilapodavo kimono ir iš kairės į dešinę persirėždavo pilvą. Tačiau nuo to iš karto nemirštama.
Iš tikrųjų seppuku dažniausiai buvo pagalbinės savižudybės forma. Vos tik žmogus susivarydavo ašmenis į pilvą, kaišakuninas (antrasis seppuku ritualo dalyvis, dažniausiai aukos draugas) staigiu kalavijo kirčiu beveik visiškai nukirsdavo žmogaus galvą. Taip, teisingai – mirtis ateidavo ne nuo paties samurajaus laikomų ašmenų. Tiesą sakant, jei žmogus buvo senas ar pavojingas, jis jokio kalavijo ir neturėdavo – pasiekdavo vėduoklę, ir tada kaišakuninas suduodavo lemtingą kirtį.
Na, net jei seppuku nebuvo vieno žmogaus ritualas ir savarankiška savižudybė, tai buvo savanoriška savižudybė, tiesa? Vėl gi, ne. Seppuku yra tiesiog ritualo pavadinimas. Žymiai dažniau tai buvo mirties bausmės vykdymo forma.
Nusikaltęs samurajus taip būdavo baudžiamas už išprievartavimą, nužudymus ar išdavystę. Jam buvo suteikiama galimybė atlikti seppuku iki saulėlydžio. Jei jis atsisakydavo, ritualas vis tiek būdavo atliekamas.
Samurajus būdavo pasodinamas priešais kalaviją ir kaišakuninas suduodavo mirtiną smūgį kalaviju. Tiesa, samurajui tokia mirties bausmė buvo pakankamai garbinga. Daugelis nusikaltusių samurajų patys atlikdavo seppuku, nes savanoriškas ritualas atleisdavo jo šeimą nuo nusikaltimo. Jei seppuku būdavo atliekamas be samurajaus pritarimo, buvo baudžiama ir jo šeima – jie buvo nužudomi arba ištremiami.
Taigi, seppuku yra tik ritualo pavadinimas. Nors geriausiai šis ritualas žinomas kaip nesavarankiškos savižudybės forma, žymiai dažniau tai buvo mirties bausmės vykdymo būdas.
