Karo priežastys
1939 metų rudenį tarp SSRS ir Suomijos vyko derybos dėl teritorijos. Sovietų Sąjunga pretendavo į 1) dalį Karelijos sąsmaukos, su neblogai išvystytu geležinkelių ir automobilių kelių tinklu 2) Suomijos įlankos salas 3) Suomijai priklausančio Hanko pusiasalio „nuomą“. Mainais Suomija turėjo gauti didesnio ploto, tačiau ne tokią vertingą ekonominiu ir strateginiu požiūriu Karelijos teritoriją: faktiškai, vien miškus ir pelkes.
Iš sovietų pusės formalia priežastimi buvo (ir iki šiol tebėra) įvardinama būtinybė patraukti valstybės sieną nuo tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), tačiau iš principo tai buvo tokia pati schema, pagal kurią buvo pasirašytos tarpusavio pagalbos sutartys su Baltijos šalimis – kurios galų gale baigėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacija.
Tačiau suomiai SSRS spaudimui nepasidavė. Tada – vėl gi, pagal išbandytą scenarijų – Terijoki mieste (dabar – Zelenogorskas) buvo suformuota vadinamoji Suomijos „liaudies vyriausybė, kurios vadovu paskirtas dar 1918 metais į Sovietų Rusiją pabėgęs komunistas Otto Kuusinenas. O jau ši marionetinė „liaudies vyriausybė“, kurios, savaime suprantama, pasaulyje niekas nepripažino, paprašė Raudonosios armijos „pagalbos“.
1939 metų lapkričio 30 dieną sovietų kariuomenė įsiveržė į Suomiją. Pretekstu, kaip tada paskelbė Molotovas, tapo „pasibjaurėtina suomių baltagvardiečių provokacija“ – neva dalies Raudonosios armijos, dislokuotos Mainilo kaime Karelijos sąsmaukoje, apšaudymas. Tuo tarpu suomiai jau tada įrodinėjo, kad iš jų teritorijos apšaudyti nebuvo įmanoma, ir kad „Mainilos incidentas“ – Maskvos provokacija.
Karinės pajėgos
Kovos veiksmų pradžioje Raudonosios armijos (RA) karių skaičius daugiau nei pusantro karto viršijo suomių pajėgas: 250 000 suomių kareivių ir karininkų, o įsiveržėlių pusėje – 425 640. RA divizijose pabūklų ir minosvaidžių buvo penkis kartus, o lėktuvų – devynis kartus daugiau.
Suomiai teturėjo 32 tankus ir du šarvuočius. Dar maždaug 30 tankų buvo likę nuo Pirmojo Pasaulinio karo, bet jie ir iš esmės tiko būti tik nejudančiais ugnies taškais. Remiantis Rusijos valstybinio karinio archyvo dokumentais, RA visame fronte turėjo 2289 tankus. Tai yra, „žiemos karo“, kaip jis paprastai vadinamas Suomijoje, pradžioje, RA turėjo gerokai daugiau karių ir buvo nepalyginamai geriau apginkluota – todėl Maskvoje neabejota, kad suomius pavyks sutriuškinti per kelias dienas.
Karinių veiksmų eiga
Tačiau Raudonoji armija susidūrė su kietu ir išmaniu pasipriešinimu. Iš pradžių „Manerheimo linijos“ pralaužti nepavyko. RA įgavo pranašumą tik tada, kai sovietų kontingentas buvo padidintas iki 760 tūkstančių – tai yra, suomių karių skaičių viršijo triskart.
Sovietų istoriografijoje pirmojo Žiemos karo etapo nesėkmės aiškintos stipriu šalčiu ir giliu sniegu. Tačiau meteorologiniai duomenys tai paneigia. 1939 metų gruodį Karelijos sąsmaukoje temperatūra svyravo nuo +1°C iki −23,4°C. Stiprus snygis irgi prasidėjo tik 1940 metų sausį. Be to, šalčiai šiaip jau turėtų trukdyti tiek puolantiems, tiek besiginantiems.
Žiemos karas truko ilgiau nei tris mėnesius ir Raudonajai armijai atsiėjo nepigiai – nes savo žemę nuo užpuolikų ginančių suomių kovinė dvasia buvo itin stipri, o kariavimui savo teritorijoje būtini įgūdžiai buvo daug geresni už priešininko. Stalinui visišku netikėtumu tapo ir tai, kad savo tėvynę ginti ėmė visa tauta. Suomijoje niekas netikėjo, kad pralaimėjusi šalis galėtų išsaugoti nepriklausomybę. Čia buvo gerai žinoma ir apie 1937-38 metų represijas SSRS, kai tarp visų kitų buvo sušaudyti tūkstančiai suomių, uždaryti laikraščiai suomių kalba ir mokyklos, kuriose dėstyta suomių kalba.
Svarbų vaidmenį suvaidino ir nepakankamai įvertinti suomių karių koviniai sugebėjimai – ir tai, kad kitaip nei jų kariuomenės vadas maršalas Karlas Gustavas Emilis Manerheimas (buvęs Rusijos imperijos kavalergardas ir generolas–leitenantas), sovietų vadai veikė nesumaniai ir, raginami Stalino, pridarė daugybę klaidų. Suomių įtvirtinimai ir sunkiai pereinamas landšaftas panaikino sovietų karinės technikos pranašumą – šioji tiesiog klimpo purve. Vietoje prieštankinių pabūklų, kurių suomiai turėjo labai mažai, sovietų tankus jie gadino buteliais, pilnais padegamojo mišinio, – būtent tada jie pavadinti „Molotovo kokteiliu“.
Taikos sutartis
Tiesa, galų gale suomiams teko sutikti su Sovietų Sąjunga pasirašyti taikos sutartį: karas su tokia galinga valstybe mažai Suomijai ilguoju laikotarpiu būtų tapęs beviltišku. Pagal 1940 metų kovo 12 dieną Maskvoje pasirašytą sutartį, Suomijai teko padaryti teritorinių nuolaidų – ir gerokai didesnių už Sovietų Sąjungos reikalautas 1939 metais. Tai iš viso sudarė 11 procentų Suomijos teritorijos. SSRS atiteko Karelijos sąsmauka, dalis Ladogos ežero, dalis Suomijos įlankos salų, 30-čiai metų – Hanko pusiasalis, kuriame planuota įkurti sovietų karinio jūrų laivyno bazę. Namus prarado 430 tūkstančiai suomių.
Vis dėlto Suomijos Respublikai svarbiausia buvo tai, kad buvo išsaugota nepriklausomybė, ir ji sugebėjo – tegul ir didelių teritorinių netekčių kaina – atsilaikyti. Marionetinę Kuusineno „liaudies vyriausybę“ Stalinas sėkmingai užmiršo ir Maskvai teko bendrauti su vyriausybe Helsinkyje – kuri, kaip iki tol buvo tvirtinta TASS pranešimuose, neva seniausiai pasitraukė į emigraciją.
SSRS ir Suomijos nuostoliai
Per 105 Žiemos karo dienas Suomijos pusėje žuvo 26 000, 43 500 buvo sužeisti. Sovietų pusėje žuvusių ar dingusių be žinios buvo 168 000, sužeistų – 208 000.
Be to, SSRS patyrė ir nemenką politinę žalą. Kaip „šalis-agresorė“, Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Atidžiai karo eigą sekęs ir Raudonosios armijos organizacinius ir vadovybės parengimo trūkumus matęs Hitleris priėjo išvadą, kad Vermachtas nesunkiai su ja susidoros. Taip Žiemos karas – Vakarų istorikų laikomas Antrojo Pasaulinio karo dalimi – parengė Hitlerio sprendimą užpulti Sovietų Sąjungą.
