Ar tėvai gali stebėti savo vaikų veiklą internete?

Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė Ieva Daniūnaitė sako, kad sekti vaiko susirašinėjimus ar tai, ką jis veikia internete be vaiko žinios, – tai tas pats, kaip skaityti kito žmogaus dienoraštį ar klausytis pokalbio. „Ar suaugusieji norėtų, kad su jų pokalbiais kas nors taip elgtųsi? Toks tėvų elgesys vaikui neprideda saugumo jausmo, nes jis jaučiasi sekamas. Jei tai darote be vaiko žinios, anksčiau ar vėliau jis sužinos ir tuomet jausis apviltas, apgautas ir žinos, kad juo nepasitikima. Šitas vaiko „apsaugos“ būdas tikrai nestiprina tėvų ir vaikų ryšio, nemoko vaikų, paauglių būti patiems atsakingiems. O juk yra ypatingai svarbu, kad paaugliai mokėtų prisiimti atsakomybę“, – pažymi psichologė.

I. Daniūnaitė visiems tėvams, kurie nori apsaugoti savo vaikus realiame ir virtualiame pasaulyje, duoda svarbiausią patarimą: domėtis, kuo vaikas domisi. „Vaikų ir tėvų santykiai klostosi per ilgą laiką, todėl, jei bijote būsimų galimų paauglystės sunkumų, stebėkite, kaip ir kiek jau dabar bendraujate su vaiku. Patarčiau nuolat stebėti, kaip jūsų vaikas jaučiasi, kalbėtis apie tai, ką jie veikia, matyti, kas vyksta vaiko gyvenime. Ne kontroliuoti ir sekti kiekvieną žingsnį, o domėtis. Tai labai svarbu“, – sako pašnekovė.

Anot jos, kalbant apie pastangas didinti vaiko saugumą internete, reikia koncentruotis ne į kategorišką kalbėjimą, kas yra gerai ar blogai, pavyzdžiui, ilgesnis laikas internete, nuotraukų siuntimas ir pan.

„Juk kartais vaikus mokome pagal savo vertybes, bet jie gali turėti kitų interesų ir vertybių arba kitokią nuomonę, nei mes norėtume. Bet tai nebūtinai reiškia pavojų. Jei vaikas pradeda žaisti internetinius žaidimus ar būti kokiuose interneto puslapiuose, mums reikia nuoširdžiai domėtis, kas ten jam įdomu. Mums iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai nelabai įdomus ir naudingas dalykas, ir nebesidomime. Tai natūralu – suaugusiems įdomūs kiti dalykai. O vaikai į tai reaguoja jautriai, nusprendžia su tėvais daugiau nesidalinti savo atradimais ir nepasakoti to, ką veikia internete. Taigi gali nepasakoti ir tada, kai ištiks bėda“, – pastebi I. Daniūnaitė.

Pašnekovė mano, kad programėlės, kurios blokuoja tam tikrą turinį ar kurios išmeta įspėjimus, jei vaikas nueina į pavojingą puslapį, nėra vaiko sekimas – vaikas apie tai gali ir turi žinoti.

Vaikų psichologė, VŠĮ „Laimingas vaikas“ vadovė Milda Karklytė–Palevičienė sako, kad, jei tėvai nori naudoti programėles vaiko veiklos sekimui internete, dėl to turi susitarti su vaiku. „Vaikams reikia išaiškinti, kodėl tokios prevencinės priemonės norima imtis. Vaikai technologijomis naudojasi dažnai, tad tikrai pastebės sekimą ir ras kaip tai apeiti, o jūsų ryšis grius, vaikas praras pasitikėjimą ir tuomet tikrai bus sudėtinga daryti bet kokią įtaką“, – teigia psichologė.

Ji taip pat pastebi, kad slaptas vaiko sekimas tolina jo ir tėvų santykį, tėvams geriau nebūti slaptaisiais agentais.

Tėvams pradėti pokalbį su vaiku apie norą įdiegti jo išmaniuose įrenginiuose veiklos sekimo programėlę psichologė pataria nuo paaiškinimo, kodėl tai nori daryti, kad vaiką myli, juo pasitiki ir nenori sekti kiekvieno žingsnio, o nori susitarti, kokios veiklos ir turinys internete yra tinkami, kurie ne. „Gal vaikas ir nebus laimingas, bet taip parodysite, kad laikote jį lygiaverčiu ir ieškote būdų bendradarbiauti. Jei programėles įsidiegti vaikas sutiks, galite jį paskatinti, pavyzdžiui, geresne technologine įranga ir pan. Arba galite padaryti sandorį – gali turėti prastesnį telefoną, kuriuo negalėsi atlikti tam tikrų veiksmų internete, arba, jei programėlė tinka, tai bus pagalvoti apie geresnį įrenginį ir pan.“, – pataria M. Karklytė–Palevičienė.

Jei kilo įtarimas, kad vaikas susidūrė su kažkokia bėda internete – pastebėjote pakitusį jo elgesį, psichologė pataria nečiupti vaiko telefono ar kompiuterio, susitvardyti, nepanikuoti, stengtis nepulti kvosti vaiko. „Reiktų pradėti ramų pokalbį, nes, jei užsipulsite vaiką, jis gali išsigąsti ir nenorės nieko nepasakoti. Pasakykite, kad pastebėjote jo pasikeitusią nuotaiką ir paklauskite, kas nutiko“, – sako pašnekovė.

Jei vis tik vaikas nenori atsiverti, ji pataria nespausti jo, o, radus progą, kalbėtis apie įvairias situacijas, susijusias su galimais pavojais internete, ir stebėti vaiko reakciją. Pavyzdžiui, pateikti menamas istorijas, kaip „draugė pasakojo, kad jos vaikas internete pamatė baisų vaizdą ir kaip išsigando/ nepažįstamas žmogus kalbėjo gąsdinančius dalykus/ klasiokai ėmė šaipytis“. Išsiaiškinus problemą reiktų jokiu būdu neteisti vaiko, nepamokslauti, o padėti išspręsti bėdą.

Kai tėvams patiems sunku rasti problemos sprendimą, psichologės primena, kad visuomet galima skambinti ir pasikonsultuoti su „Tėvų linijos“ budinčiais psichologais, apie pavojų internete pranešti „Draugiškas internetas“ ar policijai.