Valari – senovinis tamilų ginklas, naudotas medžioklei, savigynai ir net karybai, visame Indostano pusiasalyje. Seniausi aptikti valari buvo pagaminti dar akmens amžiaus pabaigoje, todėl kai kurie mokslininkai mano, kad šis ginklas gali būti ir paties bumerango pirmtakas. Kita vertus, tikėtina, kad šie ginklai buvo kuriami ir tobulinami atskirose teritorijose, bet vienu metu. Valari yra pakankamai unikalus ginklas, kuris nuo bumerango skiriasi ne tik išvaizda.
Nors patys pirmieji valari buvo pagaminti iš medienos ir kaulo, vėliau buvo liejami ir iš geležies. Toks gamybos būdas sukurdavo itin sunkų mėtomąjį ginklą – norint efektyviai panaudoti mūšyje ar medžioklėje, reikėjo būti pakankamai stipriam.
Visai kaip ir medžioklinis bumerangas, valari nesugrįžta pas metiką – geriausiu atveju, atsitrenkia į taikinį ir nukrenta šalia jo. Pro šalį nuskriejusį valari surasti nėra lengva, nes jis skrieja labai toli.
Valari, visai kaip ir kai kurie medžiokliniai bumerangai, nėra simetriškas. Vienas ginklo galas yra siauresnis ir smailesnis, o kitas – bukas. Kartais prie valari būdavo tvirtinami trumpi durklai ar dar gamybos metu įterpiami spygliai. Retais atvejais šis ginklas buvo naudojamas mūšiuose – tačiau ten jis nebuvo labai efektyvus ir stipriai nusileisdavo nemėtomiems kalavijams ir durklams.
Valari naudojimas reikalauja šiokių tokių įgūdžių. Priklausomai nuo to, ko reikia metikui, valari gali suktis vertikaliai, horizontaliai ar skristi stabiliai be jokio sukimosi. Visa tai priklauso nuo to, ko metikas siekia. Besisukantis valari suduoda stipresnį smūgį, kuris, pataikęs į kaklą ar galvą, gali būti mirtinas. Tuo tarpu nesisukantis valari gali padaryti mažiau žalos – ir toks metimas naudojamas žmogui ar gyvūnui sustabdyti.
Mėtomi buki geležiniai ginklai pasaulyje yra labai reti. Geležies liejimas reikalauja daug energijos – jei jau ryžtiesi ginklo gamybai skirti tiek pastangų, geriau gaminti ką nors didelio ir aštraus. Juolab, kad mūšyje pamesti valari labai lengva, ir tuomet liksi visai be ginklo.
