Pasak D.Antanaičio, nors distancinio valdymo bokštai šiais laikais montuojami tam, kad būtų sumažintas dydis, „Armatoje“ viskas yra atvirkščiai: distancinio valdymo bokštas yra didesnis už įrengtą ant T-90.
„Trys įgulos nariai sėdi tanko priekyje. Į tą vietą galima pakliūti per siaurą liuką, per kurį ne kiekvienas dar ir telpa – buvo kurioziška situacija, kai liuke užstrigo Rusijos valdininkas, – pasakoja karys. – T-14 pagrindinis ginklas (125 mm automatinio užtaisymo patranka, kaip T-64 ir T-72) taip pat sulaukia kritikos: kyla klausimų, ką reikės daryti, jei mūšio metu automatinio užtaisymo mechanizmas suges? Kaip galima būtų pasiekti patranką?“
D. Antanaitis pastebi, kad tanko dydis taip pat kelia klausimų ir dėl standartinių tankų gabenimo priemonių – pastarųjų prireiks naujų. O dar vienas trūkumas – nežiūrint į naujus termovizorius ir taikinių nustatymo nuotolius, patrankos šaudymo nuotolis išliko toks pats, kaip ir T-72.
Karys pasakoja, kad T-14 naudoja aktyvią apsaugos sistemą „Afghanit“, kuri teoriškai gali apsaugoti tanką nuo 120 mm sodrinto urano sviedinių – bet anot rusų šaltinių, „T-14 Armata“ šarvas vis tiek yra gerokai storesnis nei senesnių tankų.
„Šarvai ne tik apsaugo nuo kinetinių pavojų, bet sunkiai aptinkami ir radarais bei termovizoriais. Tačiau žinoma, kad tiek „Armata“, ties tos pačios platformos vikšrinė kovos mašina „Kurganec-25“ turi rimtų problemų su galiniu reduktoriumi. Būtent abiejų platformų galai išskiria labai daug šilumos ir taip padidina šilumos pėdsaką“, – atkreipia dėmesį ginkluotės entuziastas.
Anot jo, kaip bebūtų, panašu, kad „Armata“ atkeliaus į Rusijos kariuomenės ginkluotę – tačiau dar ilgai neišstums iš pozicijų naudojamų senesnio modelių tankų.
