Terminas „propaganda“ pirmą kartą paminėtas Vatikane ir yra kildinamas iš Šventosios tikėjimo skleidimo kongregacijos, popiežiaus Grigaliaus XV įkurtos XVII amžiuje, siekiant skleisti žinią apie katalikų tikėjimą ir atsispirti protestantizmo plitimui (lot. Congregatio de propaganda fide). Nors nuo to laiko praėjo ne vienas šimtmetis, propaganda, kaip įtikinimo ir manipuliacijos technika, dabar naudojama dažniau nei bet kada, o ją atpažinti nuolat kintančių technologijų fone darosi sudėtingiau.
Vienas garsiausių XX amžiaus rašytojų, vizionierius, didele dalimi numatęs pasaulio vystymosi kryptį, Aldas Hakslis, vienoje frazėje įvardijo daugelį propagandos technikų. 1958 metais jis rašė:
„Šių dienų diktatoriai savo propagandoje labiausiai pasikliauja repeticija, numalšinimu, racionalizuotu pop-madingų frazių kartojimu, pateikiant savo lozungus už tikrą pinigą, nuslepiant nepageidaujamus faktus, sužadinant ir racionalizuojant aistras“
Šiuolaikiniai propagandos skleidėjai naudoja labai panašias poveikio priemones.
Savo rekomendacijose kovai su propaganda pagrindines iš jų įvardijo vienas iš Propagandos instituto įkūrėjų Klaidas Mileris. Nors 1937 metais įkurdamas institutą K. Mileris neįsivaizdavo, kokiuose kontekstuose bus panaudotos jo išskirtos technikos, Kremliui palanki žiniasklaida jas ir šiandien taiko savo tikslams pasiekti.
Pravardžiavimas (ang. „Name calling“)
Tai – viena dažniausiai naudojamų ir paprasčiausių propagandos technikų.
Pravardžiavimo galią pajuntame dar vaikystėje. Nesvarbu, kurioje barikadų pusėje būtume – to, kuris prasivardžiuoja ar to, kurį pravardžiuoja – netrunkame įsitikinti, kad tai – veiksmingas būdas sutelkti bendraminčių būrį. Tinkamai parinkta pravardė ne tik prikimba prie aukos it antras šešėlis, ją netrunka įsiminti vis didesnis būrys žmonių. Po kurio laiko niekas nebepamena tikrojo žmogaus vardo.
Labai panašiai pravardžiavimas veikia ir suaugusiųjų erdvėje. Prasivardžiuojantys pasitelkia kategoriškas paveikias negatyvias etiketes. Siekiant pripratinti skaitytoją prie pravardės, ji su tam tikru įvykiu ar asmeniu siejama nuosekliai ir kartojama daug kartų.
Kremliui palankioje žiniasklaidoje Rusijai nepalankius sprendimus priimantys asmenys dažnai išvadinami „rusofobais“, „naciais“. Siekiant sukelti negatyvias asociacijas už Lietuvos laisvę kovoję asmenys vadinami „žydšaudžiais“, „banditais“.
„Pagražinti apibendrinimai“ (ang. „Glittering generalities“)
Ši technika dažnai pasitelkiama siekiant paremti, išteisinti idėją, sprendimą ar veiksmą visuomenės akyse.
Pasitelkus tokį komunikacijos būdą tam tikrai idėjai ar veiksmui priskiriamas visuotinai teisingu ir geru pripažįstamas apibendrinimas, remiantis tuo, kad tik labai nedidelė dalis žmonių ryžtųsi neparemti sprendimo, su kuriuo siejamas absoliutus gėris. Didelė dalis žmonių taip giliai įtikėjusi bendrųjų vertybių galia ir teisingumu, kad sugretinus konkrečią idėją su bendrosiomis vertybėmis padidėja tikimybė, kad žmogus bus mažiau linkęs ieškoti pagrindimo vienam ar kitam su šia idėja susijusiam aspektui.
Kiekvienoje informaciniame kare dalyvaujančioje valstybėje parenkami vis kitokie bendrumai. Kremliaus skleidžiamoje propagandoje ši technika dažniausiai pasireiškia minint „tradicines vertybes“, „dvasingumą“, „padorumą“. Tačiau kintant santvarkoms bendrumai taip pat kinta. Sovietų Sąjungos dvasingumas ir religingumas nebuvo laikomi vertybe, todėl tuometinė propaganda apeliavo į bendruomeniškumą, darbštumą.
„Šok į vežimą“ (ang. „Bandwagon“)
„Šok į vežimą“ technikos taikinys – daugelyje žmonių glūdintis troškimas priklausyti laiminčiai komandai, sekti paskui bandą. Šią įtikinėjimo techniką labai dažnai galima išvysti reklamose, kuriose teigiama, kad visi geriausieji jau pasirinko prekę ar produktą, apie kurį kalbama.
Tačiau „šokti į jų vežimą“ neretai kviečia ir politinės jėgos. Šis propagandos būdas dažniausiai pasireiškia pompastiškomis demonstracijomis, iškilmėmis. „Šok į vežimą“ pavyzdžiu galėtų būti sovietinėje Rusijoje rengtos karinę galią ir žmonių vienybę neva demonstravusios iškilmingos šventės, taip pat okupantų ir kolaborantų surengta demonstracija Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą 1940-aisiais.
Siekiant didesnio efekto, „šok į vežimą“ techniką naudojančios jėgos dažnai pasitelkia simbolius – į demonstracijas, kaip nekaltumo simbolis, kviečiami vaikai, kaip pergalės simbolis pasitelkiamos ryškios spalvos, vėliavos.
Paprasti vyrukai (ang. „Plain folks“)
Šią propagandos techniką dažnai pasitelkia kandidatai aukštiems postams užimti. Tam, kad atkreiptų potencialių rinkėjų dėmesį ir sukurtų empatijos jausmą, politikai ar kitos asmenybės, net jei yra kilusios iš įtakingų šeimų ir gyvena privilegijuotą gyvenimą, apsimeta niekuo nesiskiriantys nuo paprastų žemesnės ar vidutinės klasės žmonių. Trumpai tariant, privilegijuotas asmuo apsimeta esantis kukliu paprastu vyruku, gyvenančiu įprastą gyvenimą. Potencialiems rinkėjams jis siunčia žinutę: „esu kaip jūs, todėl suprantu jūsų problemas“.
Kai Vladimiras Putinas ar kiti aukšti Kremliaus pareigūnai žvejoja, medžioja, užsiima sodininkyste ar kitomis panašiomis veiklomis ir daro tai ypatingai viešai – tai klasikinis „paprastų vyrukų“ technikos pavyzdys.
„Tūzas rankovėje“ (ang. „Card stacking“)
Politikų dažnai naudojama technika, paremta antraeilių faktų, statistikos ir kitų duomenų išaukštinimu, o svarbius faktus ar kontekstą nustumiant į šalį. Teigiamos informacijos srauto daromas poveikis būna toks didelis, kad kritinio mąstymo stokojantis žmogus tiesiog pamiršta politiko padarytas klaidas ar situacijos kontekstą.
Rusijoje ši technika pasireiškia kruvinų susirėmimų dalyvių, visuotinai pasaulyje pripažįstamų nusikaltėliais, išaukštinimas, jų vadinimas didvyriais ir kitų savybių garbinimas, ignoruojant nusikaltimo faktą.
„Perkėlimas“ (ang. „Transfer device“)
Ši technika remiasi autoritetų svarba individui ir yra gana dažnai pasitelkiama kuriant propagandines žinutes. Vykdant „perkėlimą“ tam tikrai idėjai paremti pasitelkiami visuomenėje vertinami autoritetai – svarbūs politikai, ekspertai, mokslininkai, dvasininkai. Tokiu būdu visuomenė įspraudžiama į kampą – juk toks svarbus žmogus idėjos nepalaikytų, jei ji būtų menkavertė.
Klasikiniu „Perkėlimo“ pavyzdžiu galėtų būti per įvairias demonstracijas eisenos priekyje neštas Stalino portretas. Asmens kultas glaudžiai siejamas su „perkėlimu“ tikint, kad to asmens galia persikels ir į vykstantį procesą. „Perkėlimo“ ženklų galima pamatyti ir šiuolaikinėje Rusijoje, situacijose kai, siekiant įtaigumo, naudojamas Putino atvaizdas.
„Liudijimas“ (ang. „Testimonial“)
Siekiant žmones įtikinti idėjos nešališkumu ir patikimumu pasitelkiami su konkrečia sritimi nesusijusių, bet visuomenėje vertinamų, žmonių liudijimai. Pavyzdžiui, tam tikru politiniu klausimu pasisako su konkrečia politine partija nesusijęs asmuo, pavyzdžiui, kultūros atstovai, sportininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.
„Liudijimo“ pavyzdžiu galėtų būti po koncerto Lietuvoje paviešintas grupės „Pink Floyd“ lyderio Rodžerio Vaterso interviu, kuriame atlikėjas liaupsina Rusiją, Kremlių ir Putiną.
