Vakarų Lenkijoje esančiuose miškuose galima rasta apleistą sovietų atominę bazę su dviem požeminiais bunkeriais, kuriuose anksčiau buvo laikoma branduolinė amunicija. Kai griuvus Sovietų sąjungai šis kariuomenei skirtas kompleksas buvo apleistas, žmogaus pastatyti urvai tapo puikiais namais šikšnosparniams.
Nuo 2010 metų čia pradėjo lankytis savanoriai, kurie stebėdavo, kaip žiemos metu kinta šikšnosparnių populiacija. Galiausiai jie padarė kitokį atradimą: paaiškėjo, kad po žeme esančiame bunkeryje gyvena didelė populiacija rudųjų miško skruzdėlių (lot. Formica polyctena). Įdomu tai, kad jos ten išgyveno ilgus metus neturėdamos karalienės ar kitų šiems gyvūnams būdingų atributų.
Pirmą kartą ši kolonija buvo atrasta 2013 metais – tuo metu kolonija jau buvo perkopusi milijoną vabzdžių, o nugaišusių skruzdėlių kiekis siekė kelis milijonus. Beje, per visą šį laikotarpį, kai jos buvo įkalintos, skruzdėlės nesidaugino, o jų populiacija buvo pasipildydavo nebent visiškai atsitiktinai.
Pasirodo, kad ant bunkerio lubų buvo pritaisytas ventiliacijos vamzdis, kuris jungė tamsias ir tuščias patalpas su viršuje esančiu mišku. Ten, virš šio vamzdžio, buvo skruzdėlynas, dėl to vamzdžiui vis rūdijant, lauko skruzdės pro jį ėmė kristi žemyn ant apačioje esančio betono.
„Ten apačioje, visiškoje tamsoje, jos sugebėjo pasistatyti skruzdėlyną, kurį saugojo ir prižiūrėjo visus tuos metus“, – 2016 metais publikuotame tyrime rašė mokslininkai.
Nuo šios kolonijos atradimo nemažai entomologų vyko ten pasižiūrėti kaip gi skruzdėlės gyvena, jiems buvo įdomu sužinoti, kaip jos išgyvena be šviesos, šilumos ar maisto.
Išlikimo kaina – kanibalizmas
Ir dabar jie jau turi atsakymą. Išlikimo kaina – kanibalizmas.
Nors mokslininkai jau buvo įtarę, kad skruzdės gali valgyti savo pačių rūšies individus – tyrimas tiesiog padėjo tuo įsitikinti. Nugaišusios skruzdėlės buvo praktiškai vienintelis maisto šaltinis – be karts nuo karto pasitaikančios nudvėsusios žiurkės ar šikšnosparnio. Be to, šis rūšis yra žinoma dar ir dėl to, kad per taip vadinamus „teritorinius karus“ minta kritusiais savo kolonijos nariais – kadangi tuo metu maisto būna nedaug.
Mokslininkai šį atradimą patvirtino iš bunkerio surinkę 150 negyvų skruzdėlių pavyzdžių – maždaug 93 proc. jų ant kūnų turėjo graužimo ir kandimo žymes. Tyrimo autoriai sako, kad tai įrodo, jog skruzdėlės užsiėmė kanibalizmu, kadangi bunkeryje nebuvo jokio kito gyvūno, galėjusio palikti panašias įkandimo žymes.
„Skruzdėlėms išgyventi bunkeryje buvo įmanoma dėl to, kad jos misdavo saviškėmis, tuo tarpu iš viršaus į požeminę koloniją irgi kartais krisdavo naujos skruzdėlės“, – tyrimo išvadose rašo mokslininkai.
Panašu, rudosios miško skruzdėlės tikrai sugeba rasti būdą kaip išgyventi. Tiesa, šiai kolonijai kančios pagaliau baigėsi ir joms nebereikia kovoti dėl išlikimo: 2016 metais mokslininkai prie ventiliacijos vamzdžio, vedančio atgal į išorę, pritvirtino medinę lentą. Per keturis mėnesius visos bunkeryje įkalintos skruzdėlės paliko šį tamsų kalėjimą. O jei keletas darbščiųjų nelaimėlių ir įkris į tamsias patalpas po žeme – joms nebereikės tapti kanibalėmis, kadangi galės lenta lengvai užlipti atgal į šviesos ir įvairaus maisto pasaulį.
Parengta pagal „Science Alert“.
