Paprasti amerikiečiai ėmė panikuoti – meninę išmonę už gryną pinigą priėmę žmonės metė viską ir bėgo iš namų nežinia kur. Istorija pateko į žurnalistikos ir psichologijos vadovėlius, kaip žiniasklaidos sukeltos masinės isterijos pavyzdys ir plačiai pasklido po pasaulį – šį epizodą po savaitės savo radijo pranešime paminėjo Adolfas Hitleris (savaime suprantama, kaip aiškų „demokratijos irimo ir nuosmukio“ ženklą).
Istorija išties pamokoma, jei ne viena aplinkybė: nieko panašaus iš tiesų nenutiko. Gal keli radijo klausytojai ir išsigando, bet jokios masinės isterijos nebuvo. Kaip paaiškėjo vėliau, paniką išpūtė laikraščiai. Ir jų tokių veiksmų pagrindimas gan keistas.
Formatų sumaišymas
Toji transliacija buvo savotiška inovacija: CBS radijo stotis kūrinio pastatymą pertraukdavo reportažais – tokiais, kaip įprastinės žinios. Taip pat naudoti kariškių ir policijos pranešimai apie tariamą marsiečių ataką. Kai kuriuos tai šokiravo: kur tai matyta naujienų formatą naudoti kūrybinėms išmonėms? Laikraščiai už to užsikabino.
Kitą dieną stambiausių leidinių pirmuosiuose puslapiuose pasirodė medžiaga apie tai, kaip radijo stotys savo neatsakingais pokštais terorizuoja šalį. „Radijo klausytojai panikuoja, dramą jie palaikė tikrove“, – rašė „New York Times“. „Radijo apgaulė išgąsdino naciją“, – antrino „Chicago Herald“. „Radijo vaidinimas apie marsiečius išgąsdino Jungtines valstijas“, – skelbė „San Francisco Chronicle“. Laikraščiai rašė apie šimtus nukentėjusiųjų ir patekusių į ligonines, netgi apie žuvusius per spūstis ir dėl šoko. Per mėnesį šia tema pasirodė apie 12 500 straipsnių. O radijo vadinimą neva išklausė milijonas klausytojų.
Tačiau atsirado mokslininkų, kurie suabejojo kilusia panika. O vienas tyrimas net rodo, kad tą vakarą buvo atliekama standartinė reitingo apklausa telefonu, ir iš 5000 respondentų tik 2 proc. pareiškė klausantys laidą apie marsiečių įsiveržimą (tuo pat metu kitu dažniu buvo transliuojama populiari komedinė laida). Tad radijo spektaklio klausytojų skaičius „iki milijono“ išaugo veikiausiai jau po laikraščių publikacijų. Ligoninėse neaptikta jokių įrašų apie nukentėjusiųjų antplūdį. Atvirkščiai – yra daugybė liudijimų, kad gatvėse buvo ramu.
Yra žinoma, kad po spaudos publikacijų vienas klausytojas bandė paduoti į teismą radijo stotį už „išgyventą stresą“ – bet nesėkmingai. Jokių laikraščiuose minėtų ginkluotų draugovininkų mobilizacijos marsiečių atakos atrėmimui irgi nebuvo. Tikriausiai vienintelis užfiksuotas panikos pasireiškimas – incidentas Grover's Mill kaimelyje, kur keli gyventojai ėmė šaudyti į vandens bokštą, nusprendę, kad marsiečiai juo pavertė savo „kovos mašiną“. Ar tada jie buvo girti – neminima. (1998 metais kaimo gyventojai organizavo festivalį „mūšio su marsiečiais“ 60-ųjų metinių proga. Kodėl gi ne?)
Beje, valdžia irgi neliko nuošalyje. Žiniasklaidą reguliuojanti Federalinė prekybos komisija po to pareikalavo iš radijo stoties pažado, kad stilizuotų naujienų pranešimų intarpų radijo vaidinimuose nenaudos.
Subrendęs konfliktas
Kova su pramanais JAV kilusios panikos mitas labiau atspindi ne tiek radijo stoties prodiuserių neatsakingumą, kiek tada subrendusį senų ir naujų medijų konfliktą. Radijo populiarumas sparčiai augo, reklamdaviai biudžetus perskirstė naujos komunikacijos priemonės naudai – kaip tik dėl muilo reklamos milijonus namų šeimininkių pritraukusiuose melodramatiškuose radijo vaidinimuose atsirado terminas „muilo opera“. Laikraščiams tai nepatiko, ir jie savo straipsniuose radiją vertino maždaug taip, kaip dabar internetą – kaip neišrankiam skoniui pataikaujantį, nepatikimą informacijos šaltinį.
Radijo vaidinime išgirdę neįprastą naujienų formato panaudojimą ir galbūt gavę kokius nors liudijimus apie klausytojų išgąstį, laikraščiai griebėsi šio preteksto ir ir jį išpūtė – darsyk nurodė neatsakingumą radijo, tos naujos žiniasklaidos priemonės, be skrupulų aukojančios visuomenės ramybę vardan reitingų.
Tačiau sensaciją šiuo atveju sukūrė būtent laikraščiai, o ne radijas. Dėl to legenda apie radijo vadinimo „Pasaulių karas“ sukeltą paniką gyvuoja iki šiol. Juk laikraščiai – itin galinga medija, ypač sensacijų kūrimo ir mitų atžvilgiu.
Panika kilo – tik ne ten
Įdomu tai, kad radijo spektaklio autoriui ir statytojui Orsonui Wellesui skandalas ne tik nepadarė žalos, bet jis net išgarsėjo – nors tada jam tada tebuvo 23 metai. Ir išgarsino jį veikiau laikraščiai, o ne pats radijo spektaklis. Negana to, po skandalo atsirado naujas jo radijo teatro „The Mercury Theatre on the Air“ rėmėjas – „Campbell Soup Company“ ir trupė net buvo pervadinta į „The Campbell Playhouse“. Vėliau O.Wellesas – talentingas rašytojas ir režisierius – nufilmavo „Citizen Kane“ (liet. „Pilietis Keinas“), kuris neretai vadinamas geriausiu visų laikų filmu.
Radijo vadinimo scenarijų 1994 metais aukcione už 24 tūkstančius svarų įsigijo kitas istorijų, kur realybė sumišusi su fantazija kūrimo meistras – Stevenas Spielbergas (tada jis filmavo savo „Pasaulių karo“ versiją su Tomu Cruise'u).
Ir galiausiai vardan istorinio teisingumo derėtų paminėti, kad „Pasaulių karo“ radijo vadinimas panika visgi kilo. Tačiau ne JAV, o Ekvadore. 1949 metų vasarį Leonardo Páez ir Eduardo Alcaraz paskelbė ispanišką O.Welleso scenarijaus adaptaciją Kito mieste. Dar O.Welleso sumanytas tikroviškumas šį kartą suveikė – transliacija sukėlė paniką. Kito policija ir gaisrininkai metėsi atremti marsiečių puolimą. Kai paaiškėjo, kad niekas nepuola, panika virto riaušėmis. Minia sudegino transliavusios radijo stoties reakciją, o tuo pačiu ir vietinio laikraščio redakciją. Dėl neramumų žuvo septyni žmonės – tarp kurių ir L.Páezo sūnėnas bei draugė.
Planuotas ir Lietuvoje
Daugeliui nežinoma, bet 2019 m. rengiant jubiliejinį trisdešimtąjį Lietuvos fantastų festivalį „Lituanicon“, Lietuvos fantastai, bendradarbiaudami su Lietuvos Radiju, įrašė ir lietuvišką „Pasaulių karo“ versiją. Deja, radijo eterio jis nepasiekė.
„Lietuviškoje radijo spektaklio versijoje, kurioje vaidino ir realūs Lietuvos Radijo diktoriai, siužetas buvo perkeltas į Lietuvą: čia viskas prasidėjo nuo meteorito nukritimo Dvarčionyse, kuris vėliau paaiškėjo esantis marsiečių kosminiu laivu. Vėliau, vystantis veiksmui, radijo pjesėje inscenizuotus komentarus pateikia Prezidentūros atstovai, krašto apsaugos ministerija, daromi tiesiogiai reportažai iš įvykio vietos. Deja, nors pjesė ir buvo įrašyta, ir numatyta ištransliuoti balandžio pirmąją dieną, LRT sprendimu radijo eterio ji taip ir nepasiekė“, – portalui Lrytas.lt pasakojo pjesės scenarijaus autorius ir prodiuseris Valius Venckūnas.
Tačiau pjesę kartą buvo galima išgirsti pačiame festivalyje „Lituanicon“ – ir galbūt tokios perklausos nutiks ir ateityje, viliasi fantastai.
