Tamplierių istorija yra susieta su Šventąja žeme ir kryžiaus žygiais, todėl nenuostabu, kad dokumentinis filmas statytas šiuolaikinio Izraelio uostamiestyje Akre. Ši vieta legendinių riterių operacijų centru tapo po to, kai jų būstinė Jeruzalėje buvo prarasta – po to, kai musulmonų karvedys Saladinas 1187 m. užkariavo miestą.
Akrą riteriai kontroliavo šiek tiek daugiau nei 100 metų, ir dr. A.Linas su archeologų komanda ištyrė, kas liko iš tamplierių būstinės – tiek matomo, tiek nematomo.
Slapti tamplierių tuneliai
Komanda pasitelkė šviesos aptikimo ir atstumo nustatymo įrenginį lidarą, kuris leido jiems atvaizduoti tai, kas liko palaidota po žeme – todėl neprireikė kasinėti.
„Šiuo metu esu Izraelyje ir ieškau riterių tamplierių. Šie kariai-vienuoliai yra tikra legenda, kaip ir jų auksas, – dokumentiniame filme pasakoja mokslininkas. – Kryžiaus karų metu jie kovojo vardan Dievo, aukso ir šlovės. Ir šiuolaikiniame Akre slypi jų vadavietė, o joje – tikėtina, lobis“.
Komanda atrado po miestu besidriekiančius tunelius, taip pat sargybinę – kas rodo, kaip tamplieriai galėjo nugabenti savo lobius iš uosto į savo lobių saugyklą bokšte. Tačiau tai, kas liko iš bokšto, palaidota po purvu ir uolomis. Ir kadangi užtikrinto patvirtinimo, kad legendinis lobis slypi būtent tenai, dar nėra, šiuo metu pradėti bokšto kasinėjimus vis dėlto neplanuojama.
Karingasis riterių ordinas apleido Akrą 1291 m. – kai miestas buvo prarastas kovoje su musulmonais – ir perkėlė savo būstinę į Limasolio miestą, esantį Kipre, po ko tamplierių pėdsakai Akre vos per dešimtmetį nunyko. Kryžiuočiams visiškai praradus Šventosios žemės kontrolę, karinio ordino palaikymas ėmė nykti ir sėkmė nuo riterių nusisuko.
Kai Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis perėmė valdžią, karališkoji šeima buvo giliai įsiskolinusi tamplieriams – tačiau karalius nusprendė, kad jei neliks ordino, nieko nereikės ir grąžinti. Sklando gandai, kad visuomenės pasitikėjimas tamplieriais ir taip ėmė smukti, o nebesant viešam palaikymui, karalius suėmė ir kankino ordino narius – ir kankinimais išgavo melagingus prisipažinimus, kuo pasinaudojęs popiežius Klemensas V 1312 m. oficialiai išformavo tamplierių ordiną.
Legendos egzistuoja iki šiol
Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnų, paskutinis Ordino didysis magistras metė iššūkį karaliui ir tamplierių neapgynusiam popiežiui susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. Prakeiksmas iš dalies išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, o rudenį – ir Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę ordino nariai. Netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs.
Tamplierių riteriai buvo rengiami kaip kvalifikuoti kariai, siekiant kovinėmis priemonėmis apsaugoti ir skatinti krikščionybę. Šis ordinas taip pat sėkmingai surinko milžiniškas lėšas, skirtas Kryžiaus žygių finansavimui. XII-XIII a. ordinas buvo labai turtingas, jam priklausė plačios žemės tiek kryžiuočių įsteigtose valstybėse Palestinoje ir Sirijoje, tiek Europoje. 1291 m. musulmonams iš Palestinos išvijus kryžiuočius, tamplieriai ėmėsi prekybos ir lupikavimo – ir sukaupė didelius turtus.
Natūralu, kad šitiek dėmesio (ir kontroversijų) sulaukęs kadaise labai įtakingas ordinas aplipo mitais ir legendomis – populiarios sąmokslo teorijos teigia, kad ordinas paslapčia egzistuoja iki šiol, o keli gyvi jo nariai vis dar žino, kur slypi legendinis ordino lobis, kurio popiežiui ir karaliui taip ir nepavyko rasti bei konfiskuoti.
Realybėje tikimybė, kad egzistuoja vienas bendras milžiniškas ordino lobis, be abejo yra maža. Tačiau galimybės, kad buvusiose tamplierių tvirtovėse ir slaptavietėse gali slypėti nuo jų priešininkų ir persekiotojų slėpti nedideli vietinės reikšmės turtai, tikrai egzistuoja – kaip ir rizika, kad per beveik tūkstantį metų jie gali būti surasti ir išplėšti.
