Susirašinėjimai su neaiškiais asmenimis, kai tuo tarpu paauglys mano, jog bendrauja su bendraamžiu. Taip pat nuotraukų, ypatingai, seksualiu, dalinimasis. Po to seka šantažas, prašoma pervesti tam tikrą sumą pinigų.
Pagrindinius faktus žinome. Apsilankykime dabar Vaikų linijos konferencijų kabinete ir pasikalbėkime su psichologe, savanorių mokytoja Jurgita Smilte Jasiulione. Su ja pokalbį pradedame apie grėsmes virtualioje erdvėje bei kaip galime padėti vaikams saugiai būti internete. Nors pačių skambučių iš vaikų tema apie apgavystes internete nėra dauguma, tačiau apie ką pagalvoti ir dėl ko sunerimti tikrai yra.
Kaip matote, su kokiomis grėsmėmis daugiausiai susiduria vaikai ir paaugliai internete?
Pirmoj vietoj yra elektroninės patyčios. Tai dažniausia tema dėl ko kreipiasi.
Antra tema apie ką paaugliai dažnai kalba – įvairios temos susijusios su santykiais virtualioje erdvėje. Bet ne visada tai reiškia, jog yra kažkoks pavojus, grasinama. Tiesiog vyksta realūs santykiai: tiek fizinėje aplinkoje, tiek virtualioje aplinkoje. Ir jeigu tame iškyla kažkokių klausimų, neramumų, jie gali klausti. Tai nereiškia, kad vaikams nuo to yra kažkokia grėsmė. Kartu tai nereiškia, kad visada jie būna saugūs.
Trečia, pastaraisiais metais buvo pastebėtas toks bumas – savižudybių temos. Labai daug eskalavimo būtent internetinėje erdvėje. Ne paslaptis, kad buvo keletas šiurpių žaidimų: kažkas gali parašyti, kažkas gali tave versti įsitraukti į kažkokius žaidimus, kažkas gali versti save žaloti arba nusižudyti. Ta tema pastaruoju metu buvo labai aktuali tarp paauglių ir bauginanti.
Ir tada kitos problemos: privatumo apsauga, kaip būti saugiam, nepageidaujamas kontaktas iš nepažįstamo žmogaus arba prašymai atskleisti tam tikrus duomenis. Vaikai užduoda klausimus, kaip su tokiais žmonėmis nebendrauti.
Taip pat pabrėžčiau problemą – vaikų reputacija internete. Kažkas pasklido, dėl to jiems nerami, klausia: ką daryti, jog atstatytų reputaciją internete. Tokios yra pagrindinės šešios temos.
Ar vaikai/paaugliai yra labai pažeidžiami internete?
Žinoma, taip. Raidos ypatumai vaikystėje lemia tai, kad vaikai greičiau gali įklimpti interneto apgavysčių pinklėse ir jiems sunkiau paskui nuo to apsiginti.
Iki tam tikro amžiaus jie turi ribotą galimybę aiškiai kritiškai vertinti tai, kas vyksta internete, atskirti, kas yra tikra, kas netikra. Jie turi daugiau patiklumo arba tokio patikėjimo ir gali kartais įsivelti į tam tikras situacijas, kur mes, suaugusieji, tikrai matytume nerimą keliančius ženklus iš daug anksčiau. Internetas yra labai įtrauki erdvė ir kai kurioj vietoj yra mūsų, suaugusiųjų, nepadaryti namų darbai.
Apie kokius tiksliai namų darbus kalbate? Kaip suaugusieji gali padėti vaikams saugiai naudotis internetu?
Suaugusieji turi suprasti ir pasidaryti šiuos namų darbus:
Pirmas dalykas, neapsigauti saugumo jausmu. Suaugusieji kartais galvoja, kad yra saugu leisti vaikui būti su išmaniuoju telefonu ar kompiuteriu ir žiūrėti Youtube filmukus. Nereikia apie tai kalbėti, nereikia jam aiškinti, nereikia būti šalia. Kartais apsigaunama, jog Youtube vaikas nieko nepamatys netinkamo. Tokiu būdu, iš tiesų, vaikas pripratintas, jog buvimas tiek su kompiuteriu, tiek su telefonu yra jo laikas, kai jis būna vienas – jam tai tampa suprantamu dalyku. Ypatingai nuo mažumės. Ir tada ateina paauglystė ir suaugusieji staiga pradeda reguliuoti, kontroliuoti jo laiką internete, klausinėti, ką jis ten daro. Tai iš tiesų būna kažkoks nonsensas. Vaikas yra pratinamas, jog tai jo erdvė ir paskui jam labai nepatinka, kai suaugusieji į tą erdvę pradeda lįsti.
Suaugusieji gali sudėti saugiklius. Suaugusieji visada gali apsidrausti sudėdami tam tikrus saugiklius: galima apriboti prieigą prie svetainių, kurios, jų manymu, kelia didžiausias grėsmes vaikams ar didesnį nerimą. Ypatingai kai vaikai dar maži, o kompiuteris ar telefonas jiems skirtas tik kažkokiems žaidimams ar mokslo reikmėms. Taip suaugusieji užtikrina, jog vaiką nepasieks tam tikra žalinga informacija ar nepakliūs į tam tikras apgavystes, neatskleis duomenų.
Į kilusias grėsmes nereaguoti vaiko baudimu. Reikia visada gerai pagalvoti, kaip ketinama reaguoti, kai vaikas susidurs su kažkokiomis grėsmėmis internete. Dažniausiai yra barama. Ir suprantama, kad vaikas to nesupranta, nes pusvalandį laiko jis sėdėjo vienas ir niekas nesirūpino, ką jis veikia, tai kodėl jis dabar turi gauti kažkokį barimą? Paauglystėje išlenda problema, kai suaugusieji riboja internetą ir tai naudoja kaip bausmę. Šitaip suaugusieji nepadės jam suprasti, kaip saugiai elgtis elektroninėje erdvėje. Tam reikia labai daug švietimo, aiškinimo, buvimo šalia. Jeigu suaugusieji vaiko leidžiamą laiką internete naudoja kaip laisvą laiką sau ir nesirūpina, ką jis ten veikia, tada vaikas ir susiduria su visokiais nelabai gerais dalykais ir dažniausiai pats savarankiškai nesupranta, ką daryti. O pasakyti tėvams, kad pakliuvo į kažkokias pinkles taip pat bijo, nes nenori jų supykdyti ar netekti tolimesnės prieigos prie interneto. Vaikas išsiuntė savo seksualią nuotrauką – blogai. Bet svarbu, kad vaikas visada žinotų, jog galės ateiti ir paprašyti pagalbos, kai galbūt nevaldo situacijos. Ir kad suaugusieji padės, o ne uždarinės visas paskyras.
Apibrėžti adekvačias ribas. Tarp vaiko ir suaugusių turi būti nuolatinis pokalbis ir nuolatinė diskusija. Vaikus ir paauglius internetas vilioja ir jie ten randa reikiamus dalykus. Suaugusieji turi suprasti, jog vardan saugumo drausdami jiems kurtis socialinių tinklų paskyras ar internetu bendrauti su kitais žmonėmis, vaikai greičiausiai tai darys slaptai arba, kaip minėjau, nepasakos, ką veikia ir su kuo susiduria. Geriausia būti šalia ir bendrauti su vaiku, nuolat žinoti ir teirautis, kokia informacija juos pasiekia, su kuo bendrauja, kuo dalinasi. Nes vaikui tai darant savarankiškai, vėliau labai sunku apsaugoti jį nuo apgavysčių.
Domėtis ir gilintis, ką vaikas veikia. Pokalbis su vaiku apie internetą ir ką vaikas ten veikia turėtų tapti kasdieniu pokalbiu. Ir labai svarbu, jog suaugusieji nenumotų ranka kažko nesupratę. Taip, suaugusieji be kažkokio suvokimo, kas vyksta internete, sunkiai galės padėti vaikui, tačiau jei bus nesidomima, nebūnama šalia vaiko, tada tai taps tik vaikų gyvenimo dalimi. Dažniausiai ir vaikai patys sako: „kam dalintis tai su artimaisiais, nes jie vis tiek nieko nesupranta.“ Tai buvimas šalia ir reiškia: toks dėmesio laikymas šiai temai ir supratimas, kodėl vaikui įdomu tai, ką jis veikia internete, kas ten vyksta.
Nepersistengti su gąsdinimais. Labai svarbu su vaiku diskutuoti apie grėsmes internete, mitus. Tačiau jeigu ištisai gąsdinsime šiomis situacijomis, o iki šiol vaikas nėra nei su viena iš šių grėsmių susidūręs, jis manys, kad tai nesąmonė ir tai niekada nepasieks jo. Galima pamėginti su jais apie tai pasikalbėti pamačius kažkokį filmą, kur susidūrė veikėjas su kažkokia interneto grėsme, galbūt kažką vaikas girdėjo, kažkas įvyko mokykloj. Ir tada klausti, apie tai kalbėti. Reikėtų remtis šiomis situacijomis – vaikams lengviau suprasti ir jie negalvoja, jog tai yra tiesiog bauginimas, kadangi ką tik tai pamatė, patys išgirdo, susidūrė.
Svarbu suprasti, kad internetas vaikams yra erdvė, kur jie pažįsta save ir tyrinėja. Turime suprasti, kad vaikai internete bendrauja kitaip nei bendrauja namuose su artimaisiais. Su suaugusiais jie gali niekada nenaudoti kažkokių keiksmažodžių, bet socialinėje erdvėje jie gali keiktis. Ir tai yra visiškai adekvatu. Suaugusiems susirūpinti reiktų tada, kai vaikui tikrai gresia kažkokia grėsmė, kai kyla didelės problemos, bet kai vaikas tiesiog kitaip bendrauja, siuntinėja kažkokius nevisai padorius vaizdus – nereikia pulti dėl to uždarinėti socialinių tinklų paskyrų. Jiems tai yra įdomu. Labai svarbu suprasti, kad internetas yra ta erdvė, kur jie tyrinėja, pažįsta save, išbando įvairius savo veidus ir vaidmenis, pažiūri, kokias reakcijas tai sukelia.
Labai svarbu mokėti kreiptis pagalbos. Kartais suaugusieji numoja ranka: „nežinau, bet gal kaip nors susitvarkysiu.“ Bet jeigu nesuprantat, bet matot, kad vaikui reikia pagalbos, tada ieškokite tos pagalbos. Tikrai yra vietų ir žmonių, kur galima kreiptis ir sakyti, kad kažko nesugebi – susišnekėti, susitarti, nustatyti aiškių ribų, taisyklių. Nereikia laukti, kol problema taps per daug didelė.
