Robertas Hartas, Thomas Willettsas, Bobas Farmeris ir Fredas Payneas tą 1943-ųjų balandžio 18 dieną laiką leido taip, kaip buvo įpratę – medžiodami paukščius ir plėšdami jų lizdus. Tai, žinoma, buvo ne šiaip nedori veiksmai – tai buvo visiškai nelegalu. Juolab, kad berniukai vaikštinėjo po Haglio rūmų teritoriją – kuri, žinia, yra privati.
B.Farmeris būtent čia pastebėjo didelę kalninę guobą. Šakotas medis yra mėgstamas paukščių, todėl berniukas mikliai į jį įsiropštė. Tačiau pažvelgęs žemyn pamatė šį tą šiurpaus – žmogaus griaučius. Berniukai viską paliko kaip radę ir išsiskirstė, sutarę niekam nieko nesakyti. Tik jauniausias T.Willettsas neištvėrė ir tą patį vakarą tėvams papasakojo apie kraupų radinį.
Berniukas tikriausiai sulaukė draugų paniekos – bet pasielgė teisingai. Atvyko policija ir prasidėjo tyrimas.
Kūnas paslėptas dar šiltas
Medžio kamiene surastas beveik visas moters skeletas. Netoli medžio surasta ir kažkaip atskirta ranka. Kaukolė dar turėjo kelis kuokštus plaukų – ir, nors joje trūko kelių dantų, ji buvo gerai išsilaikiusi. Ekspertai nustatė, kad moteris užduso (burnoje aptikta audinio skiautė) ir mirė bent 18 mėnesių prieš radimą – maždaug 1941 metais.
Tyrėjai nustatė, kad moters kūnas į medį buvo įgrūstas dar nesustingęs. Pagal surastus daiktus policininkai galėjo įsivaizduoti, kaip moteris atrodė, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą dingusių žmonių sąrašas buvo labai išsiplėtęs ir suvesti galų policijai nepavyko. Pareigūnai taip pat kalbėjosi su visais apylinkės odontologais – tačiau ir jie nieko padėti negalėjo.
Tiesą sakant, padėti negalėjo niekas – ta moteris iki šiol yra neatpažinta. 1944 metais ant vieno kamino Birmingeme pasirodė užrašas „Kas įgrūdo Bellą į kalninę guobą?“. Tai policiją privertė manyti, kad kažkas jiems bando pasiūlyti užuominą – juolab, kad grafiti tekste paminėtas ir Haglis. Nuo to laiko panašūs užrašai vis pasirodo Haglyje ir kai kuriuose kituose kaimuose bei miesteliuose. Tačiau policija skeleto savininkės vardo nežino iki šiol – jokia Bela apylinkėse nebuvo dingusi.
Nemažai versijų
1944 metais į policiją kreipėsi prostitutė, teigianti, kad prieš 3 metus dingo viena jos bendradarbė, vadinama Bella. Tačiau skeletas mūvėjo auksinį vestuvinį žiedą ir policijai suvesti šių istorijų taip ir nepavyko. 1945 metais antropologė Margaret Murray pasiūlė dar radikalesnę versiją – raganavimą. Esą, atskirta ranka rodo, kad moteris buvo paaukota. Policija į šią versiją pažiūrėjo rimtai, tačiau vėlgi – nieko.
1953 metais į policiją kreipėsi moteris, vardu Una Mossop. Ji policijai atskleidė, kad buvęs jos vyras Jackas Mossopas prisipažino įvykdęs nusikaltimą su olandu van Raltu. Jis pasakojo, kad su van Raltu ir viena mergina susipažino užeigoje. Vėliau automobilyje girta mergina prarado sąmonę. Vyrai nusprendė papokštauti ir įgrūdo ją į tuščiavidurį medį – tikėdamiesi, kad ji ryte pabus ir išsigąs.
Ši teorija skamba išties įtikinamai, nes Jackas Mossopas kurį laiką gydėsi psichiatrinėje ligoninėje: jis vis matė iš medžio išlindusį ir rėkiantį moters veidą. Visa tai yra užfiksuota medicininėse ataskaitose. J.Mossopas mirė dar prieš skeleto suradimą – tačiau kodėl tada jo buvusi žmona apie tai nepapasakojo anksčiau?
Kaltas karas?
Būta ir daugiau teorijų. Nemažai jų sukasi apie vokiečių šnipus. Spėliojama, kad taip šnipų ratas galėjo susidoroti su saviške, kuri per daug žinojo. Kadangi moteris nebūtų turėjusi tikrų artimųjų, niekas jos ir nepasigedo. Dar daugiau – anglams „Bellos“ dantys atrodė neįprasti dėl dantistų atlikto darbo, o skirtingose šalyse odontologai gali dirbti skirtingai.
Ši paslaptis iki šiol nėra atskleista. Tais laikais DNR tyrimų tiesiog nebuvo – kaip ir duomenų bazių ir veido rekonstrukcijos technologijų. Karo metu dingo labai daug žmonių, dalis kurių niekada nebuvo surasti. Bella galėjo būti viena iš jų – žudiko auka, kurios dingimas buvo paslėptas subombarduoto pastato dulkėse.
