„Virusiniai“ iššūkiai – nebūtinai tikri
Pastaruoju metu vienas iš garsiausiai Lietuvoje ir pasaulyje nuskambėjusių „virusinių“ žaidimų vaikams, sukėlusių suaugusiųjų nerimą – „Momo iššūkis“. Iš japonų menininko sukurtos baugios išvaizdos lėlės pasiskolintu atvaizdu prisidengę interneto vartotojai, kaip teigė naujienų reportažai, gąsdino vaikus bei paauglius, šantažuodami juos atlikti įvairias užduotis, žalotis ir netgi nusižudyti prieš kamerą.
Žiniasklaida ir akimirksniu socialiniuose tinkluose išplitę įrašai tikino, kad „Momo“ netikėtai pasirodo vaikams skirtuose filmukuose „Youtube“ platformoje, persekioja juos kituose socialiniuose tinkluose, siunčia bauginančias žinutes bei skambina „WhatsApp“ programėlėje.
Nieko keisto, kad tokia žinia suneramino tėvus visame pasaulyje. Juolab, kad kartu su žiniomis apie „Momo“ skelbta ir statistika apie mažiausiai tris dėl iššūkio nusižudžiusius paauglius, o socialiniuose tinkluose dar ir dabar galima rasti „Momo“ vardu pasivadinusių anketų, tarsi įrodančių gandų teisingumą.
Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad nė vienas tikras iššūkyje dalyvavusio, „Momo“ persekioto ar dėl jo nusižudžiusio vaiko atvejis nėra įrodytas. Ekspertams nepavyko aptikti ir „Momo“ vaizdo įrašų, įterptų į vaikams skirtą turinį internete, apie kuriuos kalbama žiniasklaidos pranešimuose.
Leidinys „Washington Post“ galiausiai paskelbė savo atlikto tyrimo duomenis: istoriją apie „Momo iššūkį“ anoniminis vartotojas patalpino vienoje „Facebook“ tėvams skirtoje grupėje Didžiojoje Britanijoje. Ją paskelbė vietinė žiniasklaida, iš kurios apie „Momo iššūkį“ sužinojo didieji D. Britanijos žiniasklaidos kanalai ir ji netruko paplisti po visą pasaulį.
Panašios ir kitų internete plačiai aptartų paauglių iššūkių istorijos: tėvų susirūpinimą kėlė ir išsamių diskusijų sulaukė skalbiklio kapsulių valgymo, prezervatyvų traukimo per nosį ir panašios sunkiai suvokiamos užduotys paaugliams, laimei, iš tiesų ne itin tarp jų populiarios: daugelį šių iššūkių išgarsino vos vienas ar du vaizdo įrašai, kurių herojai nusprendė tai išmėginti.
Svarbiausia – kalbėtis su vaikais apie galimas grėsmes
Taigi, į paniką internete keliančias diskusijas apie vaikams pavojingus iššūkius reikėtų žiūrėti atsakingai: įvertinti galimybę, kad grėsmės ir gąsdinimas nėra pagrįsti. Tai suvokti svarbu ir todėl, kad žalingi gali būti ne tik aptariami iššūkiai, bet ir kalbėjimas apie juos: išsamūs pasakojimai apie tai, kaip tokie iššūkiai veikia, jų aptarinėjimas populiariausiuose žiniasklaidos ir socialinių tinklų kanaluose skatina vaikų susidomėjimą, o jautresnės psichikos paauglius gali pastūmėti ir neatsakingam elgesiui.
Vis dėlto, specialistai visame pasaulyje sutaria: svarbiausia – kalbėtis su vaikais iš anksto, ramiai ir racionaliai, be reikalo negąsdinant pasakoti jiems apie tai, kaip veikia internetas ir kokios grėsmės jame tyko. Tėvai turi stebėti, ką vaikas veikia internete, tačiau atsakingai vertinti informaciją turi mokytis ir patys vaikai – pamatę žiaurų, nepadorų ar kitaip žalingą turinį, jį išjungti, pasisakyti apie tai suaugusiems.
Svarbu kalbėtis ir apie bendravimą internete, nes būtent kiti vartotojai dažniausiai įtraukia paauglius į nesaugias veiklas, pakviečia dalyvauti iššūkiuose. Vaikai turi išmokti virtualias pažintis vertinti taip pat, kaip gyvas. Sėdėjimas prie kompiuterio namuose suteikia klaidingą saugumo jausmą ir drąsos užmegzti pokalbius su nepažįstamais žmonėmis ar išgalvotais personažais, tačiau privalu žinoti, kad apgauti, įskaudinti, paveikti jie gali ir virtualiai.
Todėl paprasčiausia taisyklė, kurią tėvai turėtų taikyti internetu besimokantiems naudoti vaikams: bendrauti jame galima tik su realiame pasaulyje pažįstamais žmonėmis.
Žiaurūs vaizdo įrašai – vaikiškame turinyje
Priešingai nei „Momo iššūkio“ atveju, pastaraisiais metais ne kartą pasitvirtino kita nerimą kelianti tendencija: tarp vaikų ir paauglių itin populiariuose vaizdo klipuose apie kompiuterinius žaidimus pastebėti įterpti žiaurūs, save žaloti skatinantys vaizdo įrašai.
Garsiausias toks atvejis užfiksuotas JAV, kai mama aptiko, kad jos sūnaus žiūrimas vaizdo įrašas – tai dalimis sukarpyta įprasta kompiuterinio žaidimo apžvalga, kurioje keliose vietose įterptas kitas vaizdo įrašas – vyras, mokantis vaikus žalotis.
Socialiniai tinklai sukūrė galimybes apie bet kokį nerimą keliantį ar žalingą turinį pranešti, tiek „Youtube“, tiek „Facebook“ atstovai tikina siekiantys į pranešimus reaguoti akimirksniu, kol pavojingo turinio dar nespėjo pamatyti didelis skaičius vartotojų, tad svarbu, kad pranešimo funkcija mokėtų naudotis tiek tėvai, tiek vaikai.
Pranešti tėvams ar mokytojams ir socialiniam tinklui apie žalingą turinį – svarbiausi žingsniai, kuriuos turi mokėti kiekvienas internetu naudotis ėmęs vaikas. Tačiau to neužtenka. Jei vaikas jau pamatė jam pakenkti galinčią informaciją, svarbu su juo apie tai išsamiai pasikalbėti – nuraminti, paaiškinti, išklausyti ir užtikrinti, kad vaikui tai nekelia nerimo ar žalingų minčių.
Kilus įtarimui, kad matytas turinys gali daryti įtaką paauglio mąstymui, emocijoms ar elgesiui, būtina kreiptis į specialistus.
