Ir tai nėra atsitiktinumas, teigia tyrėjai. Atrodo, kad kartais paaukotų vaikų kūnai būdavo nešami į kalnų ar ugnikalnių viršūnes, guldomi ant ritualinės akmens plokštės ir paliekami, kad į juos trenktų žaibas. Jei taip nutikdavo – reikšdavo, kad auka priimta.
„Inkų supratimu, jei į žmogų trenkdavo žaibas, tai reikšdavo didžiulę garbę: dievas parodydavo susidomėjimą tuo žmogumi“, – sakė Varšuvos universiteto Andų studijų centro bioarcheologė Dagmara Socha.
Dažnai žaibų plakamos aukštos Andų viršūnės inkams buvo šventos ir glaudžiai susijusios su jų dievybėmis – tokiomis kaip orų dievas Illapa. D.Socha teigia, kad toks paaukotų vaikų palaikų panaudojimas šiame kontekste rodo, kad žaibas ir vaikai buvo naudojami kaip tarpininkai tarp dievų ir Žemės žmonių.
„Inkai vaikus laikė tyrais ir nepaliestais; jų statusas turėjo padėti įtikinti dievus priimti konkrečius sprendimus“, – aiškina mokslininkė.
Vienas garsiausių „žaibo aukos“ pavyzdžių – vadinamieji „Žaibo mergaitės“ palaikai. Aptiktuose Argentinos ugnikalnio Llullaillaco viršūnėje 1999 m., šešerių metų mergaitės palaikuose aiškiai matyti žaibo smūgis į veidą ir petį, įvykęs po jos mirties. Mergaitė taip pat pasižymėjo ištęsta kaukole, kuri buvo suformuota specialiai perrišant galvą jai esant dar kūdikiu – tai tradicija, kurios pavyzdžių galima aptikti visame pasaulyje, tuo būdavo siekiama pažymėti asmens vietą socialinėje hierarchijoje.
Be šios kraupios detalės, nauji tyrimai atskleidė ir kitas įžvalgas apie vaikų aukas. Mergaitės dantys rodo matomus emalio struktūros pokyčius, kas rodo, kad savo trumpo gyvenimo metu ji kurį laiką patyrė ilgesnį alkį – arba tai yra ženklas, kad būdama dar kūdikis, ji patyrė didžiulį stresą.
Inkai specialius plokščius akmenis statė vietose, kurios, kaip būdavo žinoma, pritraukia žaibą – o ant kurių akmenų matyti žymės, kad į juos žaibo trenkta buvo ne vieną kartą.
