Kitaip nei „T-55“ ar „T-72“, kurių gamybos licencijos buvo lengva ranka dalinamos visiems TSRS draugams iš komunistinio pasaulio, „T-64“ bei vėlesnis „T-80“ buvo kuriami išskirtinai tarybinėms pajėgoms. Tankai buvo kur kas modernesni, tačiau brangesni ir reikalaujantys aukštesnio aptarnavimo lygio. Jų neplanavo duoti sąjungininkams, šios kovos mašinos turėjo likti išskirtiniais Maskvos karinio pranašumo etalonais.
Sąjunga žlugo, o visas skolas perėmė Rusija. Ir taip ne pati turtingiausia valstybė staiga susidūrė su sunkia realybe, kad pinigų nėra, o įsipareigojimų grąžinti skolas – yra. Skolininkai galėjo pasirinkti, ar norėjo laukti pinigų, kuriuos kada nors šalis užsidirbs, ar paimti siūlomą ginkluotę.
1991 metais Pietų Korėja turėjo 1,5 milijardo dolerių skolos raštelį. Ilgametė amerikiečių sąjungininkė kurį laiką dvejojo. Juk jie disponavo amerikietiška ginkluote, rusiška buvo visai kitokia. Būtų reikėję apmokyti kariškius, kurti visai naujus dalinius. Galiausiai užsisakinėti atitinkamas atsargines dalis, kurios nė iš tolo nepriminė to, ką jie turėjo sandėliuose.
Kita vertus buvo keli pliusai: vietinė karinė pramonė buvo silpna ir mačiusi tik amerikietiškus ginkluotės pavyzdžius. Tai buvo galimybė palyginti ir kai ką „pasiskolinti“, jei tai veikė. O ir neramieji šiauriniai kaimynai ilgą laiką buvo komunistų draugai, disponavo tokio tipo ginkluote.
Tai buvo kuo puikiausia galimybė iš arčiau pamatyti visą sovietinę gamybos filosofiją. Taip sąraše atsidūrė 33 vienetai „T-80U“, 33 vienetai „BMP-3“, tūkstantis prieštankinių raketų „Metis“ ir kelios dešimtys priešlėktuvinių nešiojamų sistemų „Igla“.
Visą šią techniką korėjiečiai gerai išsinagrinėjo. Keli vėliau sukurti korėjietiški ginklai pasiskolino tam tikras idėjas iš rusiškos. Tankus ir pėstininkų transporterius panaudojo įkurdami atskirą batalioną, ginkluotą vien rusiška technika, o pas pastaruosius šią vasarą ir apsilankė amerikiečiai.
Viena yra bandyti tankus patiems. JAV yra gavusi kelis „T-80“ egzempliorius iš kelių skirtingų šaltinių – jų turi ir kai kurios šalys partnerės, kaip pavyzdžiui NATO narė Kipras. Bet aktyviai šiuos tankus naudojančių šalių pasaulyje yra vos kelios. Ir tarp jų – korėjiečiai.
Būtent aktyvus naudojimas verčia galvoti, kaip su turima technika reikėtų kariauti. Teorija (ką gali) ir praktika (kaip daroma) – tai gana skirtingi dalykai. Kodėl to prireikė amerikiečiams?
Vienas variantas – Šiaurės Korėja. Santykiai lyg ir turi potencialo pagerėti, bet kol kas viskas kabo ore. Žinoti jų galimus taktinius manevrus pravartu amerikiečiams, kurie dislokuoti Korėjos pusiasalyje ir rengiasi atremti grėsmes iš šiaurės.
Dar yra kinai. Šiuo metu santykiai tarp JAV ir Kinijos tiesiog kibirkščiuoja. Iki karinio konflikto labai toli, bet jei jis būtų, kinų karinės pajėgos savo techniką konstruoja rusiškos technikos pagrindu. Jie yra pirkę šiuos elitinius rusų tankus, tačiau į karines pajėgas įtraukė savo gamybos (kopijas) pavadinę „Type 96“. Jų šalis pasigamino daugiau nei 2000 vienetų.
Be to, visuomet yra Rusija. Pastaroji dėl finansinių priežasčių ir prasto pasirodymo pirmajame Čečėnijos kare šiuos tankus buvo užkonservavusi. Pasirinko pigesnius analogus „T-72“. Be to, pastarųjų gamykla buvo Rusijoje, o projektą „T-80“ kuravo Ukrainoje įsikūrusi Charkovo gamykla.
Pastaraisiais metais rusams grįžtant į šiaurinius šalies plotus, kuriuose tikimasi, kad dėl globalinio atšilimo greitai atsivers trumpesnis susisiekimo kelias per Arkties vandenyną, vėl prisireikė šių tankų. Pastarųjų turimas dujų turbininis variklis nebijo ekstremalių šalčių. Užvedus tanką nereikia šildyti variklio vien tam, kad jis nesubyrėtų dėl žemų temperatūrų paveiktų daugybės judančių dalių. Kovinis dalinio pasirengimas turint tokią techniką atšiauriose vietose iškart išauga.
Galima drąsiai teigti, kad šis JAV ir Pietų Korėjos kariškių bendradarbiavimas tik stiprės. Primirštas buvęs elitinis tankas vėl gali tapti realiu priešu. O priešus reikia pažinti iš anksto.
