Tai – leiomano, segmentinis kardas, kadaise naudotas Polinezijos čiabuvių – šis ginklas buvo populiariausias dabartinėse Havajų salose. Tiesa, leiomano niekada nebuvo gaminamas masiškai, nes pagaminti tokį ginklą buvo gana sunku dėl neįprastos konstrukcijos ir ypatingų ašmenų.
Kaip ir kitas segmentinis kardas makuahitlis, naudotas Pietų Amerikoje, leiomano turi medinį rėmą. Skirtumas tas, kad rėmas nėra labai plonas ir grakštus – leiomano buvo platus ginklas, dažnai su skyle rėmo viduryje, skirta išlaikyti žemą svorį. Savo siluetu leiomano primena stalo teniso raketę. Na, o ir segmentus sudarė ne obsidianas, o ryklio dantys.
Leiomano buvo gaminamas į plyšį medinio rėmo perimetre įterpiant ryklio dantis. Jie įprastai būdavo surandami salų paplūdimiuose, dažniausiai naudoti tigrinių ryklių dantys. Segmentai iš dažnai būdavo įsiuvami į medinį rėmą natūralaus pluošto siūlais ar oda. Ryklio dantys yra labai aštrūs ir tvirti, todėl leiomano lengvai galėjo sukelti labai rimtus sužeidimus.
Leiomano buvo naudojamas tarsi lazda – juo buvo mosuojama, tačiau atlikti ir duriamieji veiksmai (panašiai kaip ir maorių mere). Pastaruosius padėjo atlikti ir statmenai ašmenims suformuota rankena. Kartais leiomano galas būdavo paaštrinamas marlino (žuvies su kieta, smailia nosimi) smaigu. Tačiau be jo suduoti mirtinus smūgius buvo gana sunku.
Leiomano buvo trumpas ginklas, todėl galėjo būti naudojamas tik labai artimoje kovoje. Ryklio dantys, žinoma yra labai aštrūs, tačiau ne tokie dideli ir gilesnių žaizdų padaryti negalėdavo. Kita vertus, patyrusio kario rankose leiomano galėjo būti mirtinas ginklas.
Beje, nors tai yra Polinezijos ginklas, panašus segmentinis ginklas 1948 metais buvo aptiktas ir Ilinojuje. Šis radinys turėjo daugiau akmeninių segmentų, tačiau ir kelis ryklio dantis. Nėra žinoma, nei kas nei kada padarė šį ginklą ir kaip jis atsirado valstijoje, neturinčioje sienos su vandenynu.
