Amerikiečiai savo pirmąjį masinės gamybos televizorių rinkai pristatė 1946 metais. Tai – RCA 630-TS, kuris buvo gaminamas keletą metų. Sovietų televizorius pasirodė 1949 metais, turėjo mažesnį ekraną ir, greičiausiai nebuvo niekuo geresnis už savo senesnį analogą iš už Atlanto. Tiesa, konkurentais šių prietaisų vadinti negalime, nes jie vienoje rinkoje nesivaržė. Tiesa, būtų galima išskirti tik vieną amerikiečių sukurto televizoriau pranašumą – jie sproginėjo žymiai rečiau, nei sovietiniai.
KVN-49 turėjo tokį mažą ekraną, kad jei žmonės norėdavo ką nors įžiūrėti, jiems neperdedant reikėdavo didinamojo stiklo. Dėl to toks ir buvo išrastas – tik įdomu tai, jog taupant pinigus buvo pasirinktas ne tikras didinamasis stiklas, o vandens talpa – stiklinis diskas, kurį reikėjo užpildyti vandeniu.
Tačiau visokių priedų turėjo ne tik sovietiniai televizoriai. Štai amerikiečiai kiek vėliau pasiūlė peršviečiamo spalvoto plastiko plokštelę, kuri turėjo apgauti akį, kad vaizdas ekrane yra spalvotas. Be to, kai kurie amerikiečių televizoriai irgi turėjo padidinamuosius stiklus – o kaip kitaip, kai ekranai tokie maži?
1955 metais Sovietų Sąjungoje jau buvo 1 mln. televizorių. 1960 metais jų buvo jau 5 mln. Nepraėjo nė 10 metų, kol šis skaičius perkopė 20 mln. Televizorių gamyklos turėjo skubėti, o dėl to kentėjo kokybė.
1980 metais Sovietų Sąjungoje buvo pagaminta daugiau nei 2,26 mln. televizorių, tačiau šalyje šie prietaisai sukėlė net 2 126 gaisrus. 1985 metais sovietai pagamino 4,2 mln. televizorių, tačiau jų sukeliamų gaisrų skaičius pasiekė 5 490.
Problema, žinoma, buvo perkaitimas – žurnalistai teigė, kad kai kurie televizoriai užsiliepsnodavo net būdami išjungti. Tačiau tai neatbaidė žmonių – televizorius visose šalyse buvo lengvos ir pigios pramogos forma.
