Praeities mokslininkai kartais pernelyg nesureikšmindavo didingų statinių, todėl laikui bėgant jie būdavo pamiršti. Tačiau pasinaudoję šiandieninėmis technologijomis mokslininkai gali atkurti tam tikras istorijos daleles ir taip įminti kai kurias senovinių civilizacijų paslaptis.
Per pastarąjį amžių, mokslininkams pavyko atskleisti daugiau romėnų, persų, vikingų ar kitų didingų civilizacijų paslapčių, nei kada nors anksčiau. Šiame straipsnyje pateikiami atsakymai į didžiausias senovės mįsles, kurias mokslininkams pavyko įminti.
Stounhendžas – kas jį pastatė ir kokia jo paskirtis?
Stounhendžas – tai vienas svarbiausių priešistorinių statinių Europoje, pietinėje Anglijoje, Solsberio lygumoje. Negana to, tai ir viena didžiausių pasaulio paslapčių. Kyla daugybė klausimų apie tai, kas pastatė Stounhendžą, ką jis reiškia, iš kur ir kaip buvo gabenami milžiniški akmenis, kada jis buvo pastatytas – ir kas jį pastatė išvis.
Į kai kuriuos iš šių klausimų iš dalies jau buvo atsakyta: štai manoma, kad Stounhendžas buvo pastatytas 3000-2000 metais pr.m.e., kad jo paskirtis yra astronominė, tačiau žmonės nori detalesnės ir tikslesnės informacijos.
Gan neseniai „Smithsonian“ pranešė, kad mokslininkai padarė pažangą bandydami išsiaiškinti Stounhendžo akmenų kilmę. Nustatyta, kad dalis jų buvo gabenami iš Velse esančių karjerų, esančių už 290 km nuo Solsberio lygumos.
Mokslininkai teigia, kad šiame karjere milžiniški akmenys jau praktiškai stovėjo vertikaliai, o dėl to jiems ir buvo teikiama pirmenybė. Tiesa, kai kuriems tokia senovės žmonių logika gali kelti dar daugiau klausimų, bet tikriausiais vienas labiausiai jaudinančių dalykų apie Stounhendžą yra tas, kad tikriausiai niekada visko apie jį nežinosime.
Ugnikalnis, kuris padėjo romėnams pastatyti imperiją
Iki Vakarų Romos imperijos žlugimo betonas šalyje buvo naudojama gana plačiai. Jis buvo universalus ir greitai sukietėjantis, be to, jis lėmė ir tai, ką šiandien vadiname Romėnų architektūros revoliucija. Kitaip sakant, romėnams nebereikėjo naudoti tik akmens ir plytų, o dėl to jie galėjo į savo pastatus lengvai įkomponuoti arkas, skliautus ir kupolus – šiandien šios detalės yra senovės romėnų architektų parašas.
Betonas lėmė ir tai, kad didelė dalis pastatų – tokių kaip Panteonas, Koliziejus, Karakalos termos, Gardo ir dar daug kitų tiltų bei akvedukų – išliko iki šių dienų. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo betono gaminimo technologija buvo pamiršta ir iš naujo atrasta tik XVIII a. viduryje.
Tiesa, šiandieninis betonas labai skiriasi nuo to, kurį naudojo romėnai. Ilgą laiką mokslininkai net negalėjo paaiškinti, kaip romėnai sugebėjo sukurti tokį betoną, kuris jiems padėjo pastatyti didingą civilizaciją.
Tačiau 2015 metais naujienų geofizikė iš Stanfordo universiteto Tiziana Vanorio sugebėjo įminti šią paslaptį – ir viskas dėl vieno įvykio, kurį patyrė jaunystėje: Flegrėjaus ugnikalnio išsiveržimo. Dėl to 1982 metais reikėjo evakuoti visą Pocuolio miestą Italijoje.
Tyrinėdama ugnkalnį, ji atrado į betoną panašią medžiagą, kuri buvo praktiškai identiška romėnų naudotam betonui. Tai rodo, kad romėnai labai atidžiai stebėdavo gamtą aplink save ir iš jos sėmėsi įkvėpimo.
Paslaptingi Vikingų užrašai
Tikriausiai daugelis kada nors norėjo išmokti perskaityti runas. Dažniausiai žmonėms jos atrodo labai paslaptingos ar net stebuklingos – tačiau tai tik įprastos raidės abėcėlėje, kurią germanai naudojo prieš priimdami krikštą ir įsivesdami lotynų abėcėlę.
Tiesa, kai kuriuos tekstus, užrašytus runomis, iššifruoti yra sunkiau nei likusius. Pasirodo, kad taip vikingai darė tyčia. Štai keleto tekstų, užrašytų kelių amžių senumo kodu, vadinamu jötunvillu, mokslininkai ilgą laiką negalėjo iššifruoti, tačiau 2014 metais runologas iš Oslo (Norvegija) universiteto Jonas Nordby sugebėjo įminti šią paslaptį.
Tuo metu „Guardian“ naujienų svetainė pranešė, kad J.Nordby sugebėjo iššifruoti jötunvillu kodą savotišku skandinavišku Rozetės akmeniu. Ant jo du žmonės buvo užrašę savo vardus tiek jötunvillu, tiek įprastomis runomis. J.Nordby išsiaiškino, kad jötunvillu kode įprastos runos yra pakeičiamos tos runos pavadinimo paskutine raide. Pavyzdžiui, runa maðr (senesniame runų raidyne – mannaz), kuri lotynų kalboje būtų raidė „m“, būtų pakeičiama raide „r“, nes runos pavadinimas maðr baigiasi „r“ raide.
Mokslininkai mano, kad šis kodas buvo naudojamas komunikacijai, bet ne siekiant ką nors paslėpti. Tai galėjo būti paprasčiausias žaidimas ar norėjimas pasipuikuoti.
Kaukolė, kurios paslapties niekas neįminė šimtmečius
1480 metų rugpjūčio 14 dieną Osmanų imperijos admirolas Gedikas Asmedas Pasha po 15 dienų trukusios apgulties užėmė italų miestą Otrantą. Visi vyresni nei 50 metų vyrai buvo išžudyti, o vaikai ir moterys – parduoti į vergiją. 800 likusių vyrų buvo duota galimybė atsiversti į islamą, o tie, kurie atsisakydavo, buvo išvedami iš miesto ir nukirsdinami.
Visus šiuos bevardžius vyrus, žinomus kaip Otranto kankiniai, 2013 metais popiežius Pranciškus paskelbė šventaisiais. Jau 400 metų jų kaukolės yra eksponuojamos Otranto katedroje didelėse stiklinėse spintose – be to, visos kaukolės yra atsuktos į lankytojus. Na, išskyrus vieną. Ši paslaptinga kaukolė yra vadinama „medaus korio kaukole“ (angl. Honeycomb skull), nes turi 16 apvalių skylių. Ji yra nusukta taip, kad lankytojai matytų šias tobulai apvalias skyles.
Ilgą laiką niekas nežinojo, kodėl šioje kaukolėje atsirado šios skylės, tačiau 2015 metais mokslininkai iš Pizos (Italija) universiteto įminė šią mįslę.
Iš apvalių skylių mokslininkai nustatė, kad skylėms išgręžti turėjo būti naudojamas pusmėnulio formos trepanas. Galiausiai paaiškėjo, kad kaukolė buvo pragręžta praėjus keliems amžiams po kankinio mirties. Viduramžiais buvo tikima, kad kaulų milteliai, išgauti iš šventųjų arba kankinių kaulų, itin padeda gydant paralyžių, insultą, epilepsiją ar kitus smegenų sutrikimus.
Civilizacija, kuri susinaikino pati
Naskos kultūra – tai senovės Peru kultūra, gyvavusi Naskos regione nuo 300 metų pr.m.e. iki 800 m.e. metų. Geriausiai ji žinoma tuo, kad po savęs paliko paslaptingus Naskos geoglifus – tai sudėtingos, kartais net kelių kilometrų ilgio linijos, kurios sudaro skirtingų objektų paveikslus: tai kolibriai, jaguarai, įvairios gėlės ir beždžionės.
Šie piešiniai buvo sukurti darant siaurus pjūvius Naskos dykumos dirvoje – jie yra maždaug už 400 km nuo Peru sostinės Limos. Daugelis šių paveikslų yra tokie dideli, kad gali būti matomi tik iš oro. Mokslininkai mano, kad Naskos žmonės šiuos piešinius sukūrė 500 metais pr.m.e. – 500 m.e. metais. Tai buvo pažangi ir sudėtinga visuomenė, kuri sugebėjo sukurti ir savo augalų drėkinimo sistemą.
Bet nepaisant jų pažangumo, ši civilizacija prieš 1500 metų išnyko – ir niekas ilgą laiką negalėjo paaiškinti kodėl.
2009 metais mokslininkai, ištyrę to regiono dirvožemį, sugebėjo įminti šią mįslę . Pasirodo, kad Naskos kultūra susinaikino pati – mat kad galėtų auginti kukurūzus, jie nuolat kirto prosopis pallida medžius. O šie medžiai buvo vieninteliai palaikantys normalią ekosistemą, tad juos iškirtus – regionas pavirto dykuma.
Tai – pirma straipsnio dalis. Antrąją kviečiame skaityti sekmadienį.
