Kas iš tiesų įvyko, kokios to buvo priežastys ir pasekmės, kaip radiacija veikia žmonių organizmą, kiek pavojinga yra Astravo branduolinė jėgainė ir ką reikėtų daryti, jei joje nutiktų kas negero – apie visa tai portalo Lrytas.lt vaizdo tinklalaidėje „#42: Apie Gyvenimą, Visatą ir Viską su Adomu Rutkausku“ pasakojo branduolinės saugos specialistas, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos skyriaus vedėjas Evaldas Kimtys ir Radiacinės saugos centro Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vyriausioji specialistė Danutė Šidiškienė.
– Ar dabar jau egzistuoja oficiali versija, dėl ko įvyko Černobylio katastrofa? Ar tokių versijų vis dar kelios?
Evaldas Kimtys: Pradėti kalbėti reikėtų nuo to, kaip iki to Černobylio buvo nueita. Nes tas kelias truko ne vienerius metus, o rėmėsi viskas tos valstybės, kurioje gyvenome ydomis.
Tai lėmė ir technologinis atsilikimas, o pasižiūrėkite ir dabar išpopuliarėjusiame seriale, kokie žmonių tarpusavio santykiai tada buvo, kokie grandioziniai buvo pramonės plėtros planai, ir tų planų nesustabdydavo iškilusios problemoms.
Pirmoji didelė avarija RBMK tipo reaktoriuose įvyko 1975 m. Leningrado elektrinėje. Kai kurios išvados buvo padarytos, bet kažin ar to pakako.
1979 m. JAV įvyko Trijų Mylių salos elektrinės avarija, kuria labai susidomėjo visas pasaulis, ir dėl kurios pradėjo vystytis branduolinės saugos ir rizikos vertinimo metodai, atsirado naujas požiūris į avarijų valdymą, avarinę parengtį.
O TSRS... internete net galima rasti tikslią citatą, kad „tokios avarijos įmanomos tik kapitalizme“. Ir pats savo akimis esu matęs pageltusį lapelį, kuriame buvo parašyta – o ir kolegos ne kartą tai minėjo – kad sunkios avarijos, kas angliškai vadinamos „severe accident“, kas ir nutiko Trijų Mylių saloje – RBMK reaktoriuose išvis neįmanomos.
Eikime dar toliau. 1983 m. paleidinėjant Ignalinos atominę elektrinę buvo pastebėtas ir dokumentuotas valdymo strypų trūkumas – kad valdymo strypas, besileidžiantis per visą ilgį į reaktoriaus šerdį ir turintis slopinti grandinines reakcijas bei reaktoriaus galią, tam tikrais režimais iš pradžių gali pagreitinti reakcijas, o tik po to pradėti slopinti. Pavyzdys – automobilyje spaudžiate stabdžio pedalą ir esate įsitikinę, kad stabdis visada stabdys, o čia kai kada (ne visą laiką) jis ima ir suveikia kaip akceleratorius, ir tik paskui ima stabdyti.
Šis dalykas buvo užfiksuotas ir protokoluotas, bet, deja, vietoje to, kad būtų pradėta tokius projektinius trūkumus taisyti, prasidėjo diskusijos „kadangi tokie režimai, kuriuose gali pasireikšti toks efektas, yra menkai tikėtini, galbūt tai nėra toks jau didelis šių reaktorių trūkumas“. Taip ir svarstė trejus metus – kol šis efektas ir trūkumas tapo didžiulės katastrofos iniciatoriumi.
– Egzistuoja ir populiari versija, kad katastrofa įvyko dėl žmogaus kaltės. Kiek ji teisinga?
E.K.: Ši teorija yra labiau politinė, nes projektuotojas yra labiau linkęs kaltinti žmones, o ne savo projektą. Išvis, sovietų sąjungoje būdavo geriausia rasti žmogų ir jį apkaltinti nesigilinant į sistemines klaidas. Matyt, generalinis RBMK projektuotojas turėjo didelį autoritetą ir iš tiesų šią versiją buvo stengiamasi eskaluoti.
Kas buvo iš tiesų? Iš tiesų visa tai buvo ne kažkoks eksperimentas, o schema, kuri buvo numatyta projekte ir nebuvo galima leisti eksploatuoti reaktoriaus pramoniniu būdu, kol tu nesi visko pabaigęs. O čia buvo nepabaigtas reaktoriaus įrenginys.
– Tad tai buvo ne spontaniškas ar mokslinis eksperimentas, o planinis reaktoriaus įrengimo užbaigimo testas?
E.K.: Kiek esu šnekėjęs su žmonėmis, tarp kurių buvo ir eksploatavusių tą pačią Černobylio elektrinę, šis „eksperimentas“ buvo vienas iš darbų, kuriuos būtina padaryti reaktorių privedant iki pramoninio eksploatavimo.
– Seriale „Chernobyl“ vaizduojamas dramatiškas momentas, kai nuspaudžiamas mygtukas „AZ-5“ (rus. АЗ-5), kuris viską sustabdo. Vienas iš mūsų skaitytojų klausia, ar mygtuko paspaudimas buvo natūrali testo pabaiga ir nuo to prasidėjo katastrofa – ar jis buvo spaudžiamas jau siekiant suvaldyti artėjančią nelaimę?
E.K.: Esu klausęs žmonių, kurie tiesiogiai prisidėjo prie tyrimo, ir jie teigia, kad panašu, jog pats reaktoriaus valdymo inžinierius pamatė, kad vyksta kažkas labai blogai ir jis paspaudė tą mygtuką – tas paspaudimas ir jo laikas yra užregistruotas teletaipe.
Paspaudimą sekė technologinis signalas, nuo kurio praktiškai ir prasidėjo avarija. Tad pats mygtuko paspaudimas buvo iniciatorius, bet po to reaktoriaus erdvėje pradėjo kilti slėgis, reaktorius pradėjo įsibėgėti ir atsirado elektriniai signalai, kurie sugeneravo AZ-5 signalą.
– Mygtuko paspaudimas sugeneravo mygtuko signalą? Kaip suprasti?
E.K: Reaktorius turi krūvą technologinių apsaugų, kurias generuoja matavimo įranga. Beje, Ignalinos elektrinė „AZ-5“ mygtuko kažkodėl nebuvo: jei gerai prisimenu, pilnas stabdymas buvo „AZ-1“, daliniai – „AZ-3“, „AZ-4“ ir „AZ-6“ (jei gerai atsimenu) ir AZ-1 buvo išvestas ir į mygtuką, berods net ne viename pulte. taigi AZ gali būti sugeneruotas sistemos, arba mygtuku.
Beje, pats mygtuko pavadinimas „AZ“ šifruojasi kaip „автоматическая защита“, t. y. „automatinė apsauga“.
Bet grįžtant prie mygtuko nuspaudimo – dar vakar paskaičiau Anatolijaus Diatlovo, kuris vadovavo visam bandymui, atsiminimus, tai jis sako, kad tai buvo paties testo pabaiga – natūrali, rami, be jokio karščiavimosi. Greičiausiai žmogus tiesiog bandė skalbti savo mundurą.
– Bet jei tai buvo privalomas reaktoriaus užbaigimo testas – reiškia, toks turėjo būti ir Ignalinos AE?
E.K.: Pirmas klausimas – ar tas testas turėjo būti daromas būtent tokiu būdu. Nes projektas, šiuolaikiniais terminais kalbant, turi būti validuotas ir verifikuotas, privalo būti įvertintas projekto teisingumas, pavyzdžiui, peržiūrint brėžinius.
Dėl IAE – negaliu pasakyti, kiek tai yra tiesa, bet esu girdėjęs, kad buvo norų daryti panašų bandymą ir ten, bet tuometinė vadovybė šitą programą atmetė. Bet tai tik pasakojimai be dokumentacijos, tad garantuoti negaliu.
– Iki šiol vis minėjome testą – ar eksperimentą – bet kas iš tiesų tai buvo? Ar galėtumėte tai paprastai paaiškinti?
E.K.: Pati idėja iš tiesų buvo tarsi ir gera bei įdomi, bet realybėje – teoriškai arklys, o praktiškai sprogo.
Turbina yra labai didelis ir masyvus įrenginys, ir kai įvyksta turbinos atsijungimas nuo elektros tinklo ir sukimasis vyksta be apkrovos, ji dar sukasi pakankamai ilgą laiką – tai tarsi toks masyvus vilkelis.
Idėja buvo ta, kad visą tą sukimosi energiją pervesti į elektros generatorių, kad jis dar kažkiek laiko gamintų elektros energiją pakankamai dideliu kiekiu, kurį galima būtų nukreipti į pagrindinius cirkuliacinius siurblius, kurių vienas siekė ar ne penkis megavatus – kas yra labai didelis galingumas.
Jei dingsta išorinis elektros tinklas – o tai yra pakankamai klasikinis įvykis, kuris nagrinėjamas visų branduolinių elektrinių saugos analizės ataskaitose – atsiranda pakankamai galingas energijos šaltinis, kuris yra trumpą laiką yra galingesnis nei dyzeliniai generatoriai ar kiti šaltiniai.
Tačiau tos elektrinės schemos, kuri palaikytų apvijų žadinimą, sukurti nepavyko – nors anksčiau įvairiuose blokuose buvo bandyta tris kartus. Tiesiog nepavyko, ir tiek.
– Žinome, kuo šis bandymas baigėsi: sprogimas ir didžiuliai radiacijos kiekiai, išsiveržę į išorę. Ponia Danute, kaip radiacija veikia žmogaus organizmą?
Danutė Šidiškienė: Yra sukaupta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jonizuojanti spinduliuotė veikia kancerogeniškai, gali sukelti vėžinius susirgimus. Taip pat gali pasireikšti mutageniniai efektai – su paveldėjimu susijusių ligų atsiradimas. Taip pat gali pasireikšti ir teratogeninis poveikis: besivystančio vaisiaus pažeidimas.
Gali kilti klausimas – kaip galima atskirti radiacijos kancerogeninį poveikį nuo visų kitų? Iš tiesų sudėtinga, nes iš viso kancerogenų yra daugiau nei 300, ir radiacija (jonizuojanti spinduliuotė) yra tik viena iš jų. Tačiau turime nenuginčijamų įvykių ir su tais įvykiais susietų vėžinių susirgimų atsiradimo atvejų. Po ČAE incidento nustatyta, kad septyniems tūkstančiams tuometiniams jauniems Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos žmonėms iki 18 metų, patyrusiems apšvitą radioaktyviaisiais jodo izotopais, išsivystė skydliaukės vėžiai. Tai yra nenuginčijama.
Pro Lietuvą radioaktyvusis debesis praslinko, ir pats didžiausias radioaktyviojo jodo kiekis pas mus užfiksuotas 1986 m. balandžio 30 d.
Mokslininkai nagrinėjo gautą apšvitą ir buvo nustatytą, kad suaugusiems skydliaukės apšvita buvo 2,4 mSv, o vaikams iki vienerių metų – daugiau nei 5 mSv. Tai yra tie lygiai, kurie tikrai negalėjo įtakoti skydliaukės vėžio atsiradimo, ir Lietuvoje jo nepadaugėjo.
Gretutinis klausimas dažnai buvo – ar reikėjo mums blokuoti skydliaukę stabiliuoju jodu. Tie lygiai tikrai nebuvo tokie, kad būtų prireikę stabiliojo jodo.
Kiti vėžio pavyzdžiai – žinoma, Hirosimos ir Nagasakio bombardavimai. Aiškiai tirta bombardavimą išgyvenusių žmonių grupė, ir toje grupėje leukemijų padaugėjo 35 proc. Tai yra aiškūs faktai, susieti su jonizuojančios spinduliuotės poveikiu.
Po ČAE incidento aprašyta ir kitokių vėžių, ne tik skydliaukės. Tokių priskaičiuota 4000 atvejų.
Tai tiek apie atsitiktinius poveikius. Šiaip reikėtų apibrėžti, kad jonizuojanti spinduliuotė kuria dviejų tipų efektus: atsitiktinius, kuriuos jau aptarėme, vėžinius susirgimus – ir nulemtuosius. Nulemtieji – tie, kuri slenkstinės dozės neturi ir nuo mažų dozių neatsiranda. Pavyzdžiui, radiaciniai nudegimai – jie atsiranda tik gavus slenkstinę dozę, nulemti tam tikros dozės. Tuo tarpu paveldimos ligos, vėžiniai susirgimai – negalime sakyti, kad jie turėtų slenkstinę dozę, gali atsirasti ir nuo mažesnių dozių, o dozei didėjant, auga ir jų atsiradimo tikimybė.
– Ar radiacija visus žmones veikia vienodai? Ar kurie nors gali būti atsparesni?
D.Š.: Veikia tikrai nevienodai. Atsparesni yra vyresni žmonės, jautriausia grupė – besivystantis vaisius ,kūdikiai, vaikai, jauni žmonės. Skirtingo jautrumo yra ir to paties organizmo ląstelės. Pačios jautriausios – lytinės ląstelės, toliau – kraujodaros organai, mažiau jautrios yra diferencijuotos, labiausiai išsivysčiusios ląstelės: o tokiomis yra nervinės ląstelės. Yra net aprašyta faktų, kai žmogus, nuo ūmios viso kūno apšvitos (6-10 grėjų, kas laikoma mirtina doze) patyręs labai sunkius pažeidimus, iki pat paskutinių valandų jis turi pilną sąmonę ir jo smegenys veikia. Tai rodo, kad smegenų ląstelės yra pačios pačios atspariausios.
– Seriale yra scena, kur trys savanoriai (arba „paskirti savanoriai“) turėjo lįsti į koridorius po reaktoriumi, kad išleistų vandenį. Buvo sakoma, kad tai – savižudiška misija, ir kad inžinieriai neišgyvens. Bet galima rasti informaciją, kad du iš trijų vyrų iki šiol dar yra gyvi, o trečiasis mirė tik prieš kelerius metus – ir ne nuo vėžio, o nuo širdies smūgio. Kaip paaiškinti tokį atsparumą?
D.Š.: Matyt, būna išskirtinių atvejų (šypsosi). Negalėčiau paaiškinti, būtų įdomu patyrinėti, kokias apšvitos dozes jie gavo. Nes šiaip jau priimta laikyti, kad 10 grėjų apšvita lemia mirtį. Gal jų apsaugos priemonės buvo tinkamos, gal jie buvo gerai pasirengę? Su viso kūno ir kvėpavimo takų apsauga?
– Jau keletą kartą minėjote grėjus, sivertus. Kokie tai matavimo vienetai ir kaip jie susiję?
D.Š.: Radiacinėje saugoje šie vienetai labai dažnai naudojami. Grėjus yra jonizuojančiosios spinduliuotės sugertos/perduotos energijos masės vienetas, džaulis kilogramui. Laikoma, kad vienas grėjus ir yra slenkstinė dozė nulemtiesiems efektams.
Bet egzistuoja skirtingos jonizuojančios spinduliuotės rūšys, ir jos skirtingai mus veikia. Alfa, beta, gama spinduliuotės – jos turi taip vadinamus svorinius spinduliuotės daugiklius, kurie yra skirtingi. Jei imsime alfa spinduliuotę, jos svorinis spinduoliuotės daugiklis yra 20, o gama spinduliuotės – 1.
Tai reiškia, kad skirtingos spinduliuotės mus skirtingai veikia, ir jei norime paskaičiuoti lygiavertę organo sugertąją dozę, reikėtų atsižvelgti, kokią spinduliuotę jis patyrė – ir tada padauginti iš tos spinduliuotės tam tikrų koeficientų.
Tai būtų lygiavertė dozė, o jos matavimo vienetas yra sivertas. Beje dar skaičiuojama ir efektinė dozė – tam lygiavertė dozė dauginama iš kūno organų jautrio, yra svoriniai audinio daugikliai – nes jau minėjau, kad ne visi audiniai yra vienodai jautrūs. Efektinė dozė irgi matuojama sivertais.
– Grįžkime prie istorijos. Galbūt žinosite, kiek žmonių lemtingąją naktį dirbo ČAE pamainoje? Kiek buvo mirčių, ir kiek žmonių iš jos radiacijos poveikį patyrė vėliau?
E.K.: Labai tiksliai atsakyti negalėčiau, bet manau, naktinė reaktoriaus pamaina buvo 4 ar 5 žmonės, o kalbant apie radiacijos poveikį – visame avariniame bloke buvo iki keliolikos. Kiek esu radęs Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA, red. past.) dokumentuose, du žuvo iš karto, vieno iš jų taip ir nerado – o išvis į pamainą, kadangi čia buvo kaip tik tas laikas, kai keitėsi pamainos ir buvo keturi eksploatuojami blokai, buvo atvykę 176 žmonės. Plius dar kažkiek buvo statybininkų – nežinau, ką tiksliai jie ten veikė, bet greičiausiai jie ten atsidūrė dėl to, kad šalia buvo statomi 5 ir 6 blokai.
Dar kažkiek buvo ir smalsuolių, žvejų, kurie gavo labai dideles pirmąsias dozes.
– Ponia Danute, ar egzistuoja skaičiai, kiek likvidacijos darbuose dalyvavo lietuvių? Ir kada jie dalyvavo – buvo atvežti iškart ar jau vėliau?
D.Š.: Taip, skaičiai yra. Oficialiai laikoma, kad iš Lietuvos ČAE katastrofos padarinių likviduoti buvo išvežta daugiau nei 7000 darbuotojų. Pirmieji išvežimai prasidėjo liepos mėnesį – tai buvo priverstinis išvežimas, naktį paprasčiausiai ateidavo, galima sakyti, suimdavo ir išveždavo.
Tačiau tai rodo, kad balandžio pabaigoje ir gegužės bei birželio mėnesiais mūsų likviduotojai ten nedirbo.
O dar papildant Evaldą, turiu duomenų, kad apie 600 avariją likvidavusių darbuotojų dirbo pačiomis pirmomis valandomis – kurie irgi patyrė itin dideles radiacijos dozes.
E.K.: Žinoma, būtina paminėti, kad pačios didžiausios radiacijos dozės, kaip ir rodoma seriale, teko atvažiavusiems dviems ar trims gaisrininkų komandoms – ir jie praktiškai nežinojo, kur eina. Seriale spalvos kiek patirštintos, bet manau, yra ir daug tiesos – kad jie vaikščiojo per grafito gabalus kurie švietė neaiškiais dozes – o jų likimas irgi aiškus… per pirmus metus mirė 31 žmogus.
D.Š.: Oficiali statistika, kurią teikia TATENA, teigia, kad iš 134 pirmųjų reaguotojų 28 mirė per pirmą mėnesį. Per 2-3 metų laikotarpį prisidėjo dar 16 mirčių.
– Viena dramatiškesnių serialo vietų – vadinamieji „biorobotai“: tuometine priešradiacine apsauga apvilkti darbininkai, nuo reaktoriaus bloko turėję žemyn nustumti grafito gabalus, ir ant stogo galėję būti ne ilgiau 90 sekundžių. Ar yra žinių apie šioje operacijoje dalyvavusiu lietuvius?
D.Š.: Darytina išvada, kad lietuviai šioje operacijoje nedalyvavo, nes lietuviai buvo atvežti tik liepos mėnesį, o tie darbai buvo padaryti iškart po avarijos. Nors kategoriškai teigti, kad lietuvių ten nebuvo, negalėčiau. Bet yra aprašyta, kad mūsų likviduotojai dirbo 30 km avarijos zonoje, kur vykdė dezaktyvacijos darbus ir sarkofago statybą.
– Mūsų skaitytojo klausimas: apsigimimai ir ar pastebėta, kaip pasikeitė 1986 m. ir po jų gimusių sveikata?
D.Š.: Statistinių apsigimimų duomenų, susietų su ČAE avarija, negaliu pateikti: neteko su tuo susidurti ar apie tai skaityti. Tačiau apsigimimas – tai poveikis vaisiui, ir jis buvo labai nagrinėtas po Hirosimos ir Nagasakio bombardavimų. Nustatyta, kad iš pusantro tūkstančio apšvitą vaisiaus stadijoje patyrusių gimusių kūdikių, žymus protinis atsilikimas buvo nustatytas trisdešimčiai. Tai ir yra pagrindinis poveikis: protinis atsilikimas, įvairios fizinės vystymosi anomalijos. Laikoma, kad 1 grėjaus apšvita sukelia 45 proc. riziką įgyti protinį atsilikimą.
Tokie duomenys surinkti po Hirosimos ir Nagasakio bombardavimų – bet apie tokius duomenis po ČAE niekur neteko skaityti.
Bet reikėtų pažymėti, kad per pirmą mėnesį po ČAE buvo užfiksuota daugiau nei 2000 nėštumo nutraukimų, o dar vėliau šis skaičius išaugo ir apėmė ne tik avarijos zoną Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje, bet ir Europos, Skandinavijos šalis. Laikoma, kad dėl avarijos buvo išvis nutraukta 10 000 nėštumų.
– Tai buvo savanoriškas ar medikų rekomenduotas nėštumo nutraukimas?
D.Š.: Savanoriškas. Iš baimės, kad kūdikis gims apsigimęs.
– Vienas iš skaitytojų, Martynas Bieliūnas klausia: skrendant lėktuvu 10 km aukštyje, radiacija panaši į esančią per 200 m nuo ČAE reaktoriaus, t.y. apie 3 mSv. Ar tai yra tos pačios rūšies radiacija?
D.Š.: 30 km ČAE avarinėje zonoje radiacinis fonas yra iki šiol padidėjęs 35 kartus, tad nežinau ar tie milisivertai čia yra tinkamai pateikti. Praktiškai suprantama, kad skrendančius didesniame aukštyje – apie 10 km ir pan. – veikia kosminė spinduliuotė, ir mes kontroliuojame skrydžio metu pilotų ir ekipažų gaunamą apšvitą. Esame parengę metodiką, patys pilotai ir įgula skrydžių metu kontroliuoja apšvitą, aukštį, skrydžio valandas ir mums kasmet pateikia rezultatus. Maksimali gauta pilotų apšvieta buvo 3,8 mSv. Tai – sąlyginai didelė apšvita, nes gyventojams leistina norma yra 1 mSv – bet šiaip jau tokia dozė nėra labai didelė.
– Mūsų žiūrovas Tomas Mikalauskas klausia, ar dabar nuvykus į Černobylį, įmanoma mirti tą pačią dieną – ar per savaitę?
D.Š.: Ne, tikrai negalima.
– Bet pakreipkime klausimą taip: ten juk užteršta zona, tad ar neklausant gidų, nesilaikant instrukcijų – ar įmanoma kaip nors prisišaukti greitą mirtį?
D.Š.: Manau, kad ne, mirties nelemtų ir kai kurie turistų pažeidimai. Nebėra ten tokios taršos. Net toje griežtos priežiūros 30 km zonoje fonas viršija normą tik 30-35 kartus.
E.K.: Zonoje yra visokių vietų. Nes kaip tą zoną tvarkė? Ekskavatoriai kasė duobes ir viską, kas „šviečia“ – ar tai būtų namai, ar medžiai – viską į tas duobes vertė ir taip kūrė tokius savotiškus laikinus palaidojimus. Tai jei turistas pasistatys toje vietoje palapinę ir ten apgyvens kurį laiką, pasekmės, žinoma, bus.
– Kiek laiko tokioje vietoje reikėtų pagyventi? Vienos nakvynės užtektų?
E.K.: Ne, nemanau.
– Žiūrovė klausia: filme buvo rodoma, o ir likvidatoriai pasakoje dėvėję savadarbes švinines kelnaites, kad apsaugotų savo reprodukcinę sistemą nuo radiacijos poveikio. Kiek tokia savadarbė sistema galėjo būti efektyvi?
D.Š.: Galėjo būti visai efektyvi. Man irgi teko matyti tokias apsaugos priemones, ypač sėklidžių apsaugai – manau, jos galėjo būti tikrai naudingos.
– Dar vienas Martyno Bieliūno klausimas: egzistuoja teorija, kad tolimosios horizontinės žvalgybos kompleksas „Duga“ (rus. „Дуга“) prie Černobylio buvo pastatytas tik tam, kad pakaktų energijos komplekso maitinimui. Egzistuoja teorija, kad į kompleksą patiekus didelį kiekį energijos, jo pajėgumai galėjo tapti net geoginklu – jis tariamai galėjo kelti audras, jonizuoti debesis ir t.t. Kiek pagrįstos šios teorijos?
E.K.: Nelabai atsakyčiau į šį klausimą – bet „Duga“ tikrai veikė, ir jo veikimas jautėsi net Lietuvoje, jos keliami trukdžiai. Trumpai tariant, „Duga“ buvo labai galinga antena, ankstyvojo perspėjimo sistema ir jos spindulys iš tiesų buvo toks galingas, kad galėjo stebėti JAV erdvę. Tai buvo įrenginys, kuriam reikėjo tikrai daug elektros energijos, tad galbūt jis dėl to ir buvo statytas ne tik šalia ČAE, bet ir žiedinio tinklo, kuris vienijo šios Tarybų sąjungos dalies visus didžiausius generatorius.
– Kalbant apie Černobylį, neišeina negalvoti apie Ignaliną (IAE) ir apie mūsų artimus kaimynus, Astravą. Vieno iš mūsų skaitytojo klausimas: jei IAE buvo tokia pati, kaip ČAE – kas buvo padaryta, kad Lietuvoje viskas buvo saugiau? Arba kas nebuvo padaryta Černobylyje?
E.K.: Projektai buvo skirtingi. Beje, ketvirtasis ČAE blokas saugumo prasme buvo laikomas pačiu moderniausiu iš visos reaktorių RBMK-1000 serijos.
IAE blokai buvo ne tik galingesni, bet ir arčiau vakarietiškų standartų. Aišku, vakarietiškas standartas reikalavo, kad turi būti suformuotas apsauginis gaubtas, o IAE jo nebuvo – tačiau avarijų lokalizavimo sistemos didele dalimi gaubto funkciją atliko. O po 1990 metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir perėmė šį objektą, buvo išleista šimtai milijonų litų – ir siekiant padidinti IAE saugą, buvo padaryta tikrai unikalių darbų.
Vienas iš tų pagrindinių tų darbų buvo ir naujo kuro įsisavinimas, kuris reaktorių padarė žymiai stabilesnį bei ekonomiškesnį, ir tris ar keturis kartus buvo pakeisti valdymo strypai, įvestos naujos technologinės apsaugos – tame tarpe ir apsauga, kad jei operatorius bandytų iškelti daugiau nei reglamentuota valdymo strypų, iškart būtų sugeneruotas avarinis stabdymo signalas. Buvo įdiegta antroji stabdymo sistema.
Paskutinės 2008 ataskaitos – metai iki bloko uždarymo – pagal sistemų projektavimų principus gali būti tarsi vadovėlis, kurį galima rodyti studentams. Buvo atlikta daug vertinimų, saugos analizė, įdiegtos sunkiųjų avarijų valdymo procedūros ir gairės. Daug kas buvo padaryta – bet galiausiai IAE buvo uždaryta.
– Bet dabar ten dar kažkas vyksta? Ar IAE dar kelia kažkokį pavojų?
E.K.: Tam, kad nutiktų didelio mastelio avarija, reikia kad būtų pavojingų medžiagų ir būtų energijos, kuri jas kažkaip paskleistų. Branduolinis reaktorius generuoja energiją, yra dideli slėgiai – ČAE katastrofa dėl to ir įvyko, sprogo reaktoriaus šerdis ir radioaktyviosios medžiagos išsilakstė po didelę teritoriją, pradedant pakankamai dideliais gabalais ir baigiant dulkėmis, aerozoliais ir kitomis dalelėmis.
Bet jei imtume branduolinio kuro saugyklą – kurių dabar turime dvi – tai radionuklidų ten yra daugiau, nei reaktoriuje. Iš dalies tai pavojingiau, bet nėra mechanizmų, kaip tos medžiagos galėtų būti paskleidžiamos. Aišku, iki šiol kalbėjome apie reaktorių, bet tai gali būti ir gaisras, gali būti sprogimas – yra tų scenarijų, ir kiekvienas branduolinės energetikos objektui prieš gaunant licenziją yra parengiama vadinamoji saugos analizės ataskaita, kurioje ir nagrinėjami pagrindiniai įvykiai ir jų galimi padariniai.
– Apie tai yra ir skaitytojo Vaido Saldžiūno klausimas. Jei Lietuvoje nutinka branduolinė katastrofa – ar pasaulyje yra robotų, kurie atlaikytų likvidacinius darbus po sprogimu? Nes kaip matyti ir seriale, vokiškas robotas „Joker“ veikė keliolika sekundžių? Ar net ne vien Lietuvoje – ar aplinkinėse šalyse yra tokiems scenarijams skirtų aparatų, kuriuos galėtume pasikviesti į pagalbą?
E.K.: Apie Lietuvą negalėčiau pakomentuoti – nebent kariškiai, išminuotojai robotus turi. Bet vienintelis atvejis, ką galiu pakomentuoti – galime prisiminti nesenus įvykius, kai buvo bandyta nagrinėti Fukušimos „Daiichi“ elektrinės reaktorius. Dabar jau ir subyrėjusį kurą pakrapšto, bet prieš kelerius metus kiek leisdavo tų robotų, visi ten kažkaip ir pasilikdavo. Tai reiškia, kad toks uždavinys ir šiandien yra dar sudėtingas.
– Vienas dažniausias mūsų skaitytojų klausimų buvo apie Astravą. Kiek turimais objektyviais duomenimis tai iš tiesų pavojinga Lietuvai ir kodėl? O gal tai nėra pavojinga?
E.K.: Branduolinė sauga yra toks dalykas, kurio kartelė nestovi vietoje. Pagrindiniu kartelės kėlėju tapo Trijų Mylių salos avarija – ji iš esmės pakeitė požiūrį į saugumą ir licencijavimo bei avarijų valdymo procedūras. Be abejo, Černobylio incidentas, bet paminėtini ir rugsėjo 11-osios įvykiai – jie parodė, kad tikimybė, jog kas nors su keleiviniais lėktuvais netaranuos branduolinės elektrinės, nėra visiškai nereali. Na ir žinoma, Fukušimos „Daiichi“ avarija.
Ir jei kalbėsime apie saugos reikalavimus, kurie keliami Europoje, tai Astravo elektrinė jų tikrai neatitinka, tą galim drąsiai pasakyti. Žinoma, kad Astrave statoma pagal projektą AES-2006. Lygiai tokį patį projektą preliminariai priėmė suomiai – bet „preliminariai“ reiškia, kad buvo praeitos kažkokios pirminės procedūros, su sąlyga, kad tas projektas bus patobulintas.
Pats aštriausias klausimas lieka sunkaus komercinio lėktuvo kritimas ir AE atsparumas, bet yra ir visa krūva kitų klausimų, dalis kurių iš technologinės pusės yra saugai pakankamai svarbūs. Na o be to, galutinio leidimo tas projektas vis dar irgi neturi, galutinės datos vis nukėlinėjamos ir nukėlinėjamos.
Paskutinės dvi AE statybos Europoje buvo statomos jau atsižvelgiant į lėktuvo kritimą. Na o senose elektrinėse gerai žinoma, kad jei teroristas nukreiptų sunkų avialainerį su pilnais kuro bakais, būtų katastrofiniai padariniai.
– Mūsų skaitytoja klausia: ar Lietuvoje yra stebėjimo ir aliarmo įranga, kuri perspėtų apie incidentą Astravo AE?
D.Š.: Galime pasakyti, kad avarijai, kuri sukeltų padarinius ir mūsų teritorijoje, rengiamės intensyviai. Esame gana arti Astravo AE: 20 km iki sienos su Lietuva, apie 40 km iki sostinės Vilniaus, tad Astravo AE patenka į mūsų skubiųjų apsaugos veiksmų zoną (dvi savivaldybės, Vilniaus ir Švenčionių rajonų, apie 30 000 gyventojų) ir išplėstojo planavimo atstumą, kuris apima iki 100 km, taigi ir sostinę Vilnių bei dar 16 savivaldybių, iš viso apie milijoną gyventojų.
Sunki avarija mums keltų daug problemų, todėl pasirengimas vyksta nuolat. Praėjusių metų spalį atnaujintas Valstybinis avarijos gyventojų apsaugos planas branduolinės radiologinės avarijos atveju – numatant ir evakavimo bei informavimo procesus, taip pat skydliaukės blokavimą stabiliuoju jodu ir pan.
Pastaraisiais metais labai išsiplėtė RADIS stočių tinklas, pasienis su Baltarusija apstatytas nuolatinėmis nuolat veikiančiomis radiacijos lygį stebinčiomis stotimis. Yra ir trys vandens stotys, pati pirmoji – Buivydžių vandens stebėjimo stotis toje vietoje, kur Neris įteka į Lietuvos teritoriją. Kitos – Smalininkų ir Rusnės vandens stebėjimo stotys.
Mūsų stočių tinklas prijungtas prie tarptautinės EURODEP duomenų bazės ir jau nebegali būti kalbų, kad niekas nežinos, jei Astrave kas atsitiks. To nuslėpti jau nebeįmanoma.
– O koks būtų reakcijos laikas? Per kiek laiko mes sužinotume apie incidentą?
D.Š.: Stočių duomenis valdo ir apdoroja aplinkos apsaugos agentūra, duomenys gaunami kas 10 minučių ir su agentūra turime susitarimą, kad trijose stotyse nustačius 300 nanosivertų per valandą gama dozės galią, mes iškart gausime informaciją.
– Bet jei nutinka nelaimė Astrave, įvyksta radiacinis nuotėkis, o vėjas kaip tik pučia mūsų kryptimi – per kiek laiko nuo incidento mes gausime pranešimus į telefonus apie ypatingąją padėtį?
D.Š.: Esame nagrinėję nepalankiausio scenarijaus poveikį Lietuvai: vėjo kryptis – pietryčių, greitis – apie 10 m/s. Toks būna retai, bet paėmėme blogiausią scenarijų. Tai pagal jį, išmestų radioaktyvių dalelių debesis Lietuvos sieną pasiektų po daugmaž pusantros valandos, sostinę Vilnių – po nepilnų dviejų valandų, tad labai greitai. Bet tos stotys suveiktų savaimę ir aliarmas būtų skubus, o plane numatyta tvarka, kaip informacija būtų teikiama institucijoms ir savivaldybėms.
– Ar galėtumėte patarti, ką, išgirsti tokią žinią, reikėtų daryti pirmiausia?
D.Š.: Pirmiausia reikia neišeiti iš namų. Būti bet kokioje priedangoje, bet kokioje patalpoje yra geriau nei atvirame ore. Reikėtų klausytis radijo, televizijos, ten gyventojams bus teikiama informacija. Ir svarbu ne tik klausyti, bet ir įsiklausyti, kas yra sakoma, klausytis rekomendacijų.
Pradžiai tiek – o vėliau gali būti rekomendacijos, kiek laiko reikėtų būti pasislėpus, gali būti organizuojamas evakavimas: viskas priklauso nuo situacijos.
– Paskutinis klausimas: netrūksta bijančių, kad branduolinė energetika yra pavojinga ar net ir fatališka. Ką jūs apie tai manote? Ar tai – pakankamai pamatuota rizika, ar vis dėlto pernelyg didelis pavojus, kad reikėtų tęsti eksperimentus ir vystyti šią sritį toliau?
D.Š.: Mano nuomone, branduolinė energetika yra šimtmečio reiškinys, dar mažiau. Ir per šį jos egzistavimo laiką vis dėlto būta labai daug įvairių lygių avarijų: 86-aisiais – Černobylis, 2011 – Fukušima, o kiek dar prieš tai, o kiek Tarybų sąjungoje dar nuslėptų?
Aš manau, kad į branduolinę ir radiacinę saugą reikėtų laba labai griežtai žiūrėti ir jeigu galima, apsieiti be branduolinės energetikos. Nes, pavyzdžiui, juk Vokietija yra nusprendusi uždaryti visas branduolines jėgaines.
E.K.: Bet yra ir kita medalio pusė: pasaulis yra pilnas pavojų, gali ir meteoritas nukristi. Net ir ta pati Fukušima – kiek žmonių ten žuvo dėl cunamio, o elektrinės katastrofa buvo tik papildomas kąsnis. Bet pažiūrėjus licencijavimo istoriją ir branduolinių avarijų istoriją, tame tarpe kaupiasi ir didžiulė patirtis, kaip viso to išvengti. Tad visiškai skeptiškai žiūrėti gal ir nereikėtų.
