Apibūdinimas labai primena kai ką iš mūsų laikų, ar ne? Kai ką, matomą komiksuose, filmuose, žaidimuose? Betmeną.
Karmazocas ar Karmazotas – gana mažai žinoma majų mitologijos būtybė. Žinoma, kad majai jį laikė žudikišku dievu-šikšnosparniu. Kamazoco aprašymas randamas Copáno muziejuje Hondūre. Taip pat – keliuose majų kodeksuose. Dievybė apibūdinamas kaip paslapčių, gyvybės ir mirties valdovas. Beje, tiesioginis dievybės vardo vertimas reikia „mirties šikšnosparnį“: „kame“ reiškia „mirtį“, o „sotz“ – „šikšnosparnį“.
Kamazoco kulto ištakos siekia 200 m. pr.m.e., ir jis prasidėjo Meksikoje, tarp Oaksako zapotekų – o galiausiai dievas vietą rado quiche (alternatyvus rašymas – kʼicheʼ ) gentyje, kuri gyveno dabartinės Gvatemalos ir Hondūro vietoje plytėjusiose džiunglėse. Beje, quiche gana greitai sugretino Kamazocą su savo ugnies dievu Zotzilaha Chamalcanu.
Žinoma, titulinėje nuotraukoje matomas vaizdas – šiuolaikinė Kamazoco interpretacija. Ją sukūrė dizaineris Christianas Pacheco – 2014 m. kino studija „Warner Brothers“ švęsdama Betmeno 75-ąjį jubiliejų, sukvietė įvairiausius menininkus ir pasiūlė jiems sukurti savo Betmeno versiją.
Pats Kamazocas minimas ir majų mitologijos rinkinyje „Popol Vuh“, kurio pavadinimas reiškia „Bendruomenės knygą“, „Tarybos knygą“ arba tiesiog „Žmonių knygą“. Tai – ikiispaniškosios Pietų Amerikos mitologijos almanachas, ir čia Kamacozo vardas naudojamas kaip bendrinis, apibūdinantis šikšnosparniškas pabaisas, kurios tampa didvyrių dvynių Hunahpú ir Ixbalanque išbandymų dalimi, požeminiame/pomirtiniame Ksibalbos pasaulyje (Xibalbá).
Neseniai sužinota ir tai, kad pasagos formos šventyklos Nahua vietovėje buvo skirtos būtent Kamacozo garbinimui. Jų altoriai buvo pagaminti iš gryno aukso ir nukreipti į rytus.
Buvo tikima, kad šikšnosparnių dievo galiose išgyti bet kokią ligą – bet taip pat ir nukirpti dieviškąjį siūlą, jungiantį kūną su siela.
