Filmo kūrėjai palaiko koncepciją, kad istorija – nekintama. Kad bandymai paveikti praeitį – jei žmogui pavyktų ten pakliūti – tik sukuria alternatyvią realybę, kurioje istorija vystosi kitu keliu. Kai vienas filmo herojus pasiūlo nuvykus į praeitį nužudyti pagrindinį savo priešą Thanosą, kitas paprieštarauja, teigdamas, kad tai – beprasmiška.
Ginčas primena klasikinį mintinį eksperimentą – kelionę į praeitį, siekiant užmušti Adolfą Hitlerį taip užkertant kelią karui. Tai – vienas iš žinomiausių mokslinės fantastikos pavyzdžių, kai stengiamasi pakeisti istoriją – dažnai su nenuspėjamomis pasekmėmis.
Ar toks scenarijus pagrįstas moksliškai? Daugelis mokslininkų dėl to – kaip ir dėl pačios kelionės į praeitį galimybės – nesutaria. Kai kurie mano, kad, nors kelionės laiku teoriškai įmanomos, pakeisti praeitį trukdytų praktinės kliūtys.
Sunkumai
Reliatyvumo teorija (RT) kelionių laiku nedraudžia. Kaip pažymi Karalienės Viktorijos universiteto matematikos profesorius Mattas Visseris, RT pagrįstose kosmologinėse koncepcijose dažnai aprašomos struktūros, kurias – bent jau hipotetiškai – galima paversti laiko mašinomis. Net kelionėms į praeitį, kurios, jei išvis įmanomos, gerokai sudėtingesnės už keliones į ateitį. Norint nuvykti į ateitį, tereikia pasinaudoti reliatyvistiniu laiko sulėtėjimu, judant dideliu greičiu. Šį principą patvirtino jau daug eksperimentų.
Tik bėda, kad tokie modeliai dažniausiai nerealistiški. Kai kas siūlo naudoti iki šiol dar pakankamai neištirtus objektus (pavyzdžiui, juodąsias skyles). Kiti – tokias hipotetiškas struktūras, kaip „be galo ilgą cilindrą“ ar singuliarumą, už juodosios skylšs ribų. Dažna tam reikia ir egzotiškos materijos – kaip savo lekcijose pabrėždavo Stephenas Hawkingas, norint tinkamai iškreipti erdvėlaikį, reikėtų neigiamos masės materijos su neigiamu energijos tankiu. Nors šioje sferoje ir eksperimentuota, kol kas nežinia, ar įmanoma gauti pakankamai reikiamų savybių medžiagos, kad būtų galima sukurti tinkamą žmogui laiko mašiną.
Kliūtys
Bet net žmogui ir patekus į praeitį, problemos nesibaigia. Jei istoriją pakeisti įmanoma, jei poveikis pasireiškia būtent toje realybėje, iš kurios atvyko keliautojas, (o ne sukuria naujus pasaulius, kaip vaizduoja „Avengers“ kūrėjai) – gali kilti paradoksai. Jei pavyzdyje su Hitleriu žmogus sukurs laiko mašiną ir nuvyks į praeitį, kad nužudytų fiurerį – ar tai reikš, kad po nužudymo dings priežastis kelionei? Ar tokiame pasaulyje žudikui iš ateities jau nebereikės keliauti į praeitį? Bet jei tai neįvyksta, tai ir pasikėsinimo nėra – Hitleris lieka gyvas, o istorija vystosi pagal pirminį scenarijų?
Egzistuoja hipotezė, kad Visatos dėsniai tokioms situacijoms užkerta kelią. Principas, kurį devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suformulavo astrofizikas Igoris Novikovas, teigia, kad paradoksus galintys sukelti keliautojo laiku veiksmai bus tiesiog neįmanomi. Ką jis bedarytų praeityje, įvykiai klostysis taip, kad atitiktų jam žinomą ateitį. Šį principą aprašo astronomas Craigas Wheeleris: „Negalėsite, pavyzdžiui, užmušti savęs praeityje. Galėsite bendrauti, kartu gerti alų, švęsti gimtadienius, tačiau aplinkybės visada klostysis taip, kad jūsų elgesys nesukeltų paradoksų“.
Galima tarti, kad praeities pakeitimas sukuria alternatyvias realybes. Tačiau tada tokie pakeitimai praranda prasmę. Jei pakeitus praeitį (pavyzdžiui, nužudžius Hilerį iki jo atėjimo į valdžią), istorija pasuks kita kryptimi, tai, manytina, išliks ir ankstesnė jos versija – ta, iš kurios atvyko keliautojas laiku. „Jūsų kelionė nepagerins žmonių gyvenimo toje istorijoje iš kurios atvykote, – tokį scenarijų aprašo astrofizikas Brianas Koberleinas. – Ir dar nežinia, koks bus gyvenimas naujojoje realybėje“.
Pasekmės
Tarkime, istoriją pakeisti įmanoma. Tarkime, paradoksai problemų nekelia, o „chronologijos apsaugos agentūra“ neegzistuoja ir galima daryti viską. Bet lieka turbūt rimčiausia kliūtis – neįmanoma numatyti pasekmių, jei nagrinėjama dešimčių ar šimtų metų istorija.
Ne kartą aprašyta kliūtis – „drugelio efektas“ (netyčia sutraiškytas drugelis rašytojo Ray'aus Bradbury'io pasakojime netikėtai pakeičia visą istoriją). O A.Hitlerio likvidavimo planas sukuria pakankamai neplanuotų pasekmių galimybių. Pavyzdžiui, nacių vadovo vietą užimtų kas nors dar blogesnis.
Tokį scenarijų aprašė britų komikas Stephenas Fry'us. Jo romane laiko keliautojas patenka į praeitį ir užkerta kelią A.Hitlerio gimimui, apdarydamas jo tėvą nevaisingu. Tačiau sugrįžęs į savo laiką, pamato, kad atsirado kitas nacių lyderis – labiau apskaičiuojantis, įžvalgesnis ir pavojingesnis. Jam valdant, Vokietija sukūrė atominę bombą, taip pat atakavo Sovietų sąjungą ir užkariavo Europą. Galiausiai laiko keliautojas grįžo į praeitį tam, kad atkurtų pirminį variantą.
„Nedideli nuokrypiai sistemoje laikui bėgant gali sukelti didelius neatitikimus, – svarsto Didžiojo Sprogimo teorijos tyrėjas astrofizikas Ethanas Siegelas. – Kiekviena Visatos dalelė turi savo istoriją, tačiau ji nėra apspręsta iš anksto. Daug procesų – taip pat ir vykstančių kvantiniame lygyje – yra atsitiktiniai. Tarus, kad Visatos istoriją galima atsukti atgal ir paleisti iš naujo, – praktiškai neįtikėtina, kad rezultatas vėl bus toks pat. Tad pakeitę praeitį, grįšite tikrai ne į tą patį pasaulį, iš kurio atvykote. Ir labai gali būti, kad pasekmės jūsų nenudžiugins“.
Yra ir dar vienas akivaizdus aspektas. San José universiteto filosofijos profesorė Janet D.Stemwedel pažymi, kad Hitleris niekada nebūtų sugebėjęs visų tų piktadarybių atlikti vienas. „Savaime suprantama, galime jį kaltinti jį dėl jo poelgių – tačiau norėdami ką nors pakeisti, negalime ignoruoti kolektyvinės atsakomybės, – svarsto ji. – Antraip nėra jokios garantijos, kad keliautojo laiku nužudyto Hitlerio istorinės nišos tiesiog neužims kas kitas.“
