Apie šį miestą užsimenama ir Biblijoje, čia dažniausiai naudojamas miesto pavadinimas hebrajų kalba – Pi-beseth. Senajame Testamente Ezechelis rašo, kad visos pagonių šventyklos, tarp jų ir Per-Bast, bus sunaikintos Dievo. Šiandien šis miestas geriausias žinomas Bubasčio vardu.
Šis miestas gyvavo ilgai, bet galiausiai žlugo, o XIX a. tyrinėtojai ėmė plūsti į Nilo deltą ir ieškoti šio didingo miesto pėdsakų. Jie keliavo remdamiesi įvairiomis užuominos, bet labiausiai juos domino deivei pastatyta šventykla – ji turėjo jiems suteikti daugiau informacijos apie tai, kodėl ši katė-deivė ilgą laiką turėjo tokią didelę įtaką senovės Egiptui.
Deivė gyvūno kūne
Deivės Bastet kultas buvo susiformavęs jau II dinastijoje (2860-2727 metai pr. m. e.). Vaizduoti šią deivę su katės galva pradėta Senojoje karalystėje ir iš pradžių ji buvo laikoma faraonų ir mirusiųjų globėja bei gynėja.
Asociacijos su deive ėmė keistis Egipte pradėjus jaukinti kates. Ilgainiui Bastet buvo suteiktas auklės ir gynėjos vaidmuo, o kitas jos charakteristikas – pavyzdžiui, nuožmumą – perėmė liūto galvą turinti Sekhmet. Galiausiai Bastet visiškai prarado liūtui būdingas charakteristikas ir buvo pradėta vaizduoti kaip naminė katė su moters kūnu.
Bubasčio paieškos
Vaizdingiausiai miestą yra aprašęs senųjų laikų istorikas Herodotas. V a. pr.m.e. jis keliavo po Egiptą ir matė Bubasčio miestą bei jame stovinčią didingą šventyklą. Jis rašė: „Šiame mieste stovi šventykla, kurią tikrai reikia paminėti. Nors yra kitų šventovių, kurios yra didesnės ir prabangesnės, tačiau nei į vieną iš jų nėra maloniau žiūrėti nei į šią“.
Jis taip pat apibūdino miesto grožį ir žmones, kurie čia keliauja: „Jie rengia festivalius, per kuriuos suvartojama daugiau vyno nei per visus likusius metus“. Po to, kai VII a. Egiptą užėmė musulmonai, Bubasčio miestas buvo apleistas, o vieta, kurioje jis stovėjo – užmiršta.
Archeologinės ekspedicijos
XVIII a. Europos tyrinėtojai ėmė ieškoti įvairių senovės tekstuose minimų vietų. Prancūzų mokslininkai 1798 metais kartu su Napoleonu Bonapartu išvyko į Egiptą – kur, remdamiesi Herodoto tekstais, ėmė ieškoti Bubasčio miesto.
Vienas iš šių tyrinėtojų Etienne Louisas Malusas šalia Nilo deltos pastebėjo keletą vietų, kurios yra minimos ir tekste. Detaliau patyrinėjus vietovę, buvo rasti griuvėsiai, kurie buvo pripažinti vieta, kurioje kažkada stovėjo Bubasčio miestas.
XIX a. pradėjus populiarėti egiptologijai, daugelis mokslininkų vėl išsiruošė į Egiptą. 1843 metais čia apsilankė anglų archeologas Johnas Gardnertis Wilkinsonas, kuris paskelbė, kad Bastet šventyklos liekanų čia greičiausiai jau nebėra, nes medžiagos buvo panaudotos kažkur kitur. Galiausiai šioje vietoje buvo atlikti ir kasinėjimai, kuriems vadovavo egiptologas Edouardas Henris Naville – jo pagrindinis tikslas buvo rasti Bastos ševntyklą.
Šie kasinėjimai buvo atidžiai sekami, o 1887 metais Anglijos laikraštyje buvo paskelbta, kad šventyklos griuvėsiai iš tiesų egzistuoja, kartu buvo rasta net ir įdomių užrašų, o archeologų komanda teigė, kad čia bus rasta daug daugiau artefaktų.
Kasinėjimai atskleidė, kad šventyklos statybas pradėjo faraonas Osorkonas II, IX a. pr. m. e. Jis valdė iš netoliese esančio Tanio miesto, o dėl to Bubasčio miesto svarba regione tik didėjo ir deivė Bastet tik populiarėjo.
Bubasčio lobis
1906 metų rudenį netoli Bubasčio miesto griuvėsių buvo padarytas dar vienas didelis atradimas. Tiesiant geležinkelį buvo atrastas Bubasčio miesto lobis.
Užrašai ant artefaktų rodė, kad šie daiktai greičiausiai yra iš XIX dinastijos (1293-1188 metai pr. m. e.). Niekas nežino, kodėl lobis buvo užkastas – galbūt tai buvo padarytas dėl saugumo, galbūt kas nors jį čia paliko ir niekada nerado progos grįžti ir pasiimti.
Rastas lobis tuo metu turėjo būti labai vertingas. Štai ant lotoso formos taurės buvo užrašytas XII a. pr. m. e. Sečio II žmonos vardas Taworest. Manoma, kad ji buvo Egipto karalienė ir Trojos karo metu. Kai kurie mokslininkai taip pat sako, kad karalienė Alcandra, minima Homero „Odisėjoje“ iš tiesų yra karalienė Taworest.
Tą patį rudenį archeologai rado ir daugiau Bubasčio miesto lobio. Šį kartą buvo rastos auskinės apyrankės, ant kurių buvo išgraviruotas Ramzio II vardas. Nepaisant šių objektų grožio, jie suteikia ir daug informacijos apie šį miestą – ir tai, su kuo jis prekiavo. Visų pirma, kai kurie motyvai ant artefaktų nėra egiptiečių, o sidabras Egipte apskritai neišgaunamas. Dėl to manoma, kad Egiptas greičiausiai prekiavo su Graikija ir Mažosios Azijos karalystėmis.
Parengta pagal „National Geographic“
