Pasak BBC, gaisro priežastis iškart nebuvo nustatyta, bet nelaimė greičiausiai susijusi su renovacijos darbais. Beje, galime pasidžiaugti tuo, kad vos keturias dienas prieš nelaimę nuo bažnyčios restauracijos laikotarpiui buvo nuimta 12 skulptūrų.
Kol kas neaiški ir tiksli žala – žinome tik apie sugriuvusią smailę. „Bet žinome, kad ugnies temperatūra šiame gaisre laisvai galėjo pasiekti 930-1040 Celsijaus“, – sako Mičigano valstijos universiteto civilinės ir aplinkos inžinerijos profesorius Venkateshas Koduras ir patikslina, kad stiklas ima skilti prie 650 Celsijaus – o juk katedra garsėjo savo vitražais.
Nelengva istorija
Tačiau tai ne pirmas rimtas išbandymas, tekęs Švč. Dievo Motinos katedrai.
Katedros statybos buvo pradėtos 1163, o baigtos tik po beveik dviejų šimtmečių – 1345. Bažnyčia įsikūrusi ant Senos upės kranto ten, kur mažiausiai 400 metų prieš tai stovėjo ir kita – Saint-Étienne katedra. Pasak oficialios istorijos, kai 1160 m. Paryžiuje vyskupu buvo išrinktas Maurice de Sully, jis ir pasiūlė nugriauti Saint-Étienne – ir vietoje jos pastatyti naują katedrą, dedikuotą Mergelei Marijai. Tai tapo milžiniškomis statybomis, kurios apėmė ir miesto planavimą, ir reiškė naują Paryžiaus erą.
Bet joks pastatas neišgyvena 856 metus be nuopuolių (ir, žinoma, pakilimų), rašo „Live Science“. Pasak „National Geographic“, vienas sunkiausių laikotarpių legendinei bažnyčiai buvo XVII amžius, kai šalies valdymą perėmė garsusis Burbonų dinastijos monarchas Liudvikas XIV, dar žinomas kaip Karalius Saulė. Originalūs vitražai buvo pakeisti paprastu stiklu, kolona pagrindiniame įėjime buvo nugriauta siekiant įėjimą padaryti tokiu plačiu, kad į katedrą galima būtų įvažiuoti karieta.
Dar sunkesni laikai unikalios bažnyčios laukė per Prancūzijos revoliuciją. Oficiali katedros istorija teigia, kad revoliucionieriai sunaikino 28 šventovėje stovėjusias karalių statulas – taip buvo elgiamasi iš antimonarchistinių paskatų. Jie taip pat griovė ir daugelį kitų skulptūrų – neliesdami tik Mergelės Marijos. Nugriovė ir originalų špilį, pastatytą XIII a. Revoliucionieriai Švč. Dievo Motinos katedrą pervadino Temple de la Raison – Proto Šventykla (Proto kultas buvo tikėjimo sistema, sukurta siekiant pakeisti krikščionybę. Realiai juo buvo siekiama skleisti idėjas, atsispindinčias garsiajame revoliuciniame šūkyje Liberté, égalité, fraternité – „Laisvė, lygybė, brolybė“), o vėliau pavertė vyno sandėliu.
Po revoliucijose 1801 m. Konkordatas (speciali tarptautinė sutartis, kurią Vatikanas sudaro su kita valstybe) Švč. Dievo Motinos katedrą sugrąžino katalikų Bažnyčiai. 1804 m. Prancūzijos generolas – o galiausiai ir imperatorius – pasirinko šventyklą savo karūnavimui.
Teigiama, kad šiam įvykiui Napoleono pavaldiniai specialiai drapiravo šiaip jau gotišką katedrą taip, kad ji labiau primintų graikišką šventyklą. Nuo tų laikų pastatas buvo pradėtas naudoti imperatoriškosioms ceremonijoms, bet taip ir liko netvarkoje iki romantizmo eros XIX a. Dėmesį miesto viduryje stūksančiam pastatui sugrąžino garsusis 1831 m. Victoro Hugo romanas „Paryžiaus katedros kuprius“.
Gavęs leidimą iš miesto valdžios – ir sulaukęs stipraus gyventojo palaikymo – 1843 m. katedros didelio masto rekonstrukcijos darbų ėmėsi architektas Eugène-Emmanuel Viollet-le-Ducas. Rekonstrukcija truko 20 metų – ir nuo tada Paryžiaus katedra įgavo tokį vaizdą, kokį pasaulis žinojo iki šio gaisro: buvo atstatytas senasis špilis, primontuotos garsiosios gorgoilos, nutapytos naujos freskos. Buvo pristatyta nauja zakristija, rekonstruoti vargonai.
Naujųjų laikų žala
Per 150 vėlesnių metų katedros reikalai tik gerėjo: navoje buvo atkurti vitražai, buvo užbaigti dešimtmetį trukę vakarinio fasado tvarkymo darbai. Bet paskutiniu metu jau buvo ėmęs ryškėti statinio amžius – „Švč. Dievo Motinos katedros Draugų fondas“ Jungtinėse Valstijose buvo pradėjęs stambaus masto pašalpos rinkimą, kurią buvo planuota panaudoti katedros remontui. Pasak „CBS News“, ilgametė miesto tarša ir orai lėmė skilimus fasade ir garsiuosiuose „skrajojančiuose kontraforsuose“. Prancūzijos valdžia skelbė, kad renovacija kainuos apie 43 milijonus eurų, bet Paryžiaus arkivyskupija paskaičiavo, kad iš tiesų visa kaina sieks 164 milijonus.
V.Koduro teigimu, mūrinės katedros sienos neturėtų sugriūti, bet dėl ugnies karščio bei gaisrininkų lieto vandens šalčio kontrasto galėjo suskilinėti ir tapti silpnesnėmis. Deja, medinis stogas yra prarastas, kaip ir drapiruotė bei kitos dekoro detalės, o taip pat degūs objektai, buvę viduje.
Galutinė gaisro žala kol kas nežinoma. Bet galime būti tikri – tai ne pirmas katedrai tekęs išbandymas, ir jei ji jau atlaikė narcizišką karalių, revoliuciją, Napoleoną ir šimtametį abejingumą – dabartiniame turtingame pasaulyje ji išliks.
Parengta pagal „Live Science“ ir „National Geographic“.
