Kalbama apie „nacionalizmo grėsmę“, suaktyvėjusius „nacionalistus“, kiek rečiau – apie „nacionalistinius judėjimus“. Tačiau ar galite greitai, be jokios pašalinės pagalbos pasakyti, kas yra nacionalizmas?
Iš pat pradžių reikia pasakyti, kad nacionalizmo ginti, saugoti ar valyti tikrai nėra prasmės – ir šiame straipsnyje tai nebus daroma.
Vietoje to pabandysime paaiškinti, kas tai yra, ir kodėl nereikėtų perdėtai reaguoti perskaičius šį žodį istoriniuose veikaluose.
Tiesa ta, kad nacionalizmo sąvoka žmonių sąmonėje tapo lygi šovinizmui ar net kažkaip persipynė su nacionalsocializmu. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Kas yra nacionalizmas?
Pasak 2004 metais Londone išleisto „Dictionary of politics and government“ (liet. Politikos ir valdžios žodynas), nacionalizmas – tai politinė ideologija, pagrįsta įsitikinimu apie tam tikros individų grupės priklausymą bendram kultūriniam, socialiniam dariniui (tautai) ir šio darinio siekis turėti nuosavą valstybę.
Kitaip tariant, nacionalizmas yra ideologija, paremta tautų apsisprendimo teise, nurodančia, kad pačios tautos, kaip kultūrinės ir socialinės bendruomenės, turi teisę kurti savo valstybę ir valdyti ją kaip tinkamos.
Nacionalizmas taip pat suprantamas kaip judėjimas, siekiantis įtvirtinti tautinę valstybę. Aišku, išlieka klausimas, kas yra tauta – tačiau apie tai šiame straipsnyje nekalbėsime.
Tautos suvokimas gali būti labai platus ir įvairialypis – skirtingos tautos skirtingai apibrėžia savo narius. Užtenka suvokti, kad nemaža pasaulio dalis yra sudaryta būtent iš tautinių valstybių.
Įdomu tai, kad pats žodis „nacionalizmas“ yra pakankamai jaunas – manoma, kad jis pasirodė XIX a. viduryje.
Tačiau pačios nacionalizmo idėjos, nors ir nebuvo apibrėžtos, yra žinomos nuo seniausių laikų. Kaip pavyzdys dažniausiai minimi žydų sukilimai prieš romėnus I-II mūsų eros amžiuose.
Taip pat persų kultūros iškilimas V-VII a, lotynų kultūros kilimas IV-V a. ir taip toliau. Vis dėlto nacionalizmas labiausiai siejamas su XIX amžiaus Tautų pavasariu ir filosofijoje iškelta tautų apsisprendimo teisės problema.
Nacionalizmas, galima sakyti, sukėlė daug – ir milžiniškų – pasaulio istorijos pokyčių.
Tai – ne tik Tautų pavasaris, bet ir Sovietų sąjungos skilimas, kolonijų tapimas nepriklausomomis valstybėmis ir daugybė kitų didesnio ar mažesnio mastelio įvykių.
Tačiau šiuos virsmus skatino nacionalizmas kaip judėjimas – įsitvirtinusi valstybė politikoje formavo įvairias kitų ideologijų atmainas.
Taigi, nacionalizmas pačia bendriausia savo prasme tėra ideologija, teigianti, kad kiekviena tauta turi teisę kurti savo valstybę. Galimas ir atvirkštinis apibrėžimas – valstybės turi būti kuriamos tautų.
Nacionalizmas gali būti suvokiamas kaip idėjų rinkinys arba judėjimas, ir istorinėje literatūroje šios sampratos yra labai persipynusios.
Kaip ideologija, nacionalizmas sunkiai randa vietą jau suformuotos valstybės valdyme – nacionalizmo bruožų gali būti partijų programose – tačiau mažai partijų, kurios savo tapatybę grindžia būtent šia ideologija.
Nacionalizmas nuo XIX amžiaus buvo gausiai aptarinėjamas politinėje filosofijoje, todėl jis neišvengiamai pateko ir į modernios Lietuvos politinės minties kūrėjų akiratį.
Kaip XX amžiaus lietuvių autoriai suvokė nacionalizmą?
Tautų apsisprendimo teisė ir lietuvių kaip bendros, unikalios tautos suvokimas neabejotinai buvo svarbūs faktoriai Pirmosios Respublikos kūrime.
Dar daugiau – tautą žadinantys šūkiai, apeliuojantys į tautinį bendrumą, buvo labai svarbūs kviečiant lietuvius ginti savo jauną valstybę.
Įvairūs plakatai ir pranešimai žiniasklaidoje vienoje pusėje statė lietuvius (kartais tiesiog piliečius), o kitoje – Lietuvos valstybės priešus, dažnai įvardijamus pagal jų tautybę. Taigi, neišvengiamai ir tuometiniai autoriai nagrinėjo nacionalizmo sąvoką.
Paskutinis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, filosofas Stasys Šalkauskis tautiškumą ir nacionalizmą visiškai atskyrė, pastarąjį laikydamas kultūrinės destrukcijos veiksniu, stumiančiu tautą į kultūrinį nuosmukį.
S.Šalkauskis nacionalizmo ideologijoje įžvelgė daugybę šovinizmo elementų. Pasak jo, nacionalizmas yra linkęs kurti imperialistinį pasaulio vaizdą ir niekinti kitas tautas.
Kitaip tariant, S.Šalkauskis nacionalizmą suvokė tik kaip pačią kraštutinę jo formą, o visas švelnesnes atmainas vadino tautiškumu.
Filosofas Antanas Maceina save laikė S.Šalkauskio mokiniu, tačiau į nacionalizmą žiūrėjo visiškai kitaip. Jis pats savo idėjas priskyrė „sveikam nacionalizmui“ ir buvo tautinės valstybės šalininkas.
Tiesą sakant, A.Maceina šių laikų autorių tekstuose dažniausiai yra priskiriamas radikaliam nacionalizmui – dėl jo neigiamo požiūrio į tautines mažumas.
A.Maceina teigė, kad tik tautiečiai yra tikrieji naujos valstybės nariai, o visi kiti – tik jos gyventojai.
Jis taip pat manė, kad tik tauta, kurios pagrindu sukurta valstybė, gali mėgautis kai kuriomis privilegijomis – ir sakė, kad „mažumos tautinėje valstybėje visada yra svetimas kūnas“.
Vienas pirmųjų Lietuvos teisininkų, sociologas Petras Leonas nacionalizmą suprato ne kaip politinę ideologiją, o kaip individo prisirišimą prie tautos – ir tos tautos valstybingumo siekius.
Taigi, nacionalizmą autorius matė kaip patriotizmą ir tautinį judėjimą.
P.Leonas iš pradžių nepritarė Lietuvos bandymams atsiskirti nuo Rusijos imperijos, nes baiminosi, kad taip tik bus išprovokuotas konfliktas, kuris pareikalautų žmonių aukų.
Tačiau sėkmingas Pirmosios respublikos sukūrimas įkvėpė autorių ir P.Leonas savo 1933-ųjų straipsnyje „Tautiškumas ir nacionalizmas“ rašė, kad valstybė yra kiekvienos tautos tikslas ir išlikimui būtinas veiksnys.
Galiausiai verta paminėti ir Mykolą Romerį, kuris pats priklausė tautinėms mažumoms.
M.Romeris nacionalizmą suvokė kaip nacionalinių socialinių junginių judėjimą, kuriuo siekiama pakeisti valstybės santvarką ar įtvirtinti valstybingumą.
M.Romeris manė, kad į tautą reikėtų žiūrėti kaip į politinį darinį, o ne etniniu pagrindu suburtą žmonių grupę.
Nacionalizmą kaip ideologiją M.Romeris laikė nesuderinamu su demokratija, nes demokratiškoje šalyje, pasak jo, svarbiau yra darni, vieninga visuomenė, kurioje nėra diskriminacijos tarp skirtingų grupių.
Autorius visada pasisakė už lygias mažumų teises – nes, pasak jo, valstybės pagrindas yra jos piliečiai.
Taigi, nacionalizmas modernioje lietuvių politinėje filosofijoje buvo suvoktas labai įvairiai ir autoriai nagrinėjo įvairias jo formas – nuo kraštutinės iki nuosaikesnės, nuo tautinės valstybės kūrimo iki kitų tautų niekinimo, nuo patriotizmo iki šovinizmo.
Tačiau dabartiniais laikais pats žodis „nacionalizmas“ dažniausiai turi neigiamas konotacijas.
Nacionalizmas šiais laikais
Šiais laikais pasaulis didžiąja dalimi yra sudarytas iš tautinių valstybių, tačiau pats pasaulis traukiasi ir žmonės yra vis mobilesni.
Tai paskatino daugybė veiksnių, įskaitant tobulėjančias technologijas, nykstančias kai kurių valstybių sienas ir neproporcingą populiacijos augimą skirtingose pasaulio regionuose.
Dabar žiniasklaidoje nacionalistiniais dažnai vadinami prieš globalizaciją nukreipti judėjimai.
Nacionalizmo samprata keitėsi ir politologijoje. Imta kalbėti ne tik apie tautų apsisprendimo teisę ir tautinių valstybių kūrimą, bet ir apie nacionalizmą kaip žmonių valdymo būdą.
Masačiusetso technologijos instituto profesorius Barry Posenas teigia, kad nacionalizmas didina karo intensyvumą.
Pasak B.Poseno, valstybės šiais laikais skatina nacionalizmą, taip gerindamos savo karinius pajėgumus.
Egzistuoja visa eilė politikos teoretikų, kurie nacionalizmą suvokia tik pačia blogiausia prasme – kaip pasenusią ideologiją, kuri tarptautinėje politikoje skatina šalis užsidaryti ir atsiriboti, o vidaus politikoje skatina diskriminaciją ir blogina mažumų teises.
