Praeityje katanas galėjo turėti tik samurajai
Japoniškoji katana atsirado XV amžiuje ir iškart tapo pagrindiniu samurajų ginklu. Iki pat XIX a. pabaigos tik ši karių kasta galėjo nešiotis šiuos ginklus. Pagal tuometinius įstatymus, paprastas žmogus ne tik kad negalėjo turėti tokio kalavijo, bet net ir negalėjo jo paliesti – ir nusižengimas šiam įstatymui grėsė mirtimi.
Padėtis pradėjo keistis, kai Japonijai pradėjo įtaką daryti Vakarai, ir galiausiai šalis atsisakė samurajų paslaugų. Dabar Japonijoje kiekvienas gali įsigyti kataną.
Moterys negalėjo būti kalvėmis
Pagal japonų tradicijas, moterys negalėjo būti meistrėmis, kaldinančiomis katanas. Moterys nebuvo imamos į mokines, jų išvis neleisdavo į dirbtuves. Tikėta, kad tik vyras gali būti tikras katanos meistras. Šios tradicijos Japonijoje laikomas ir iki šiol.
Legalūs žudikai
Praeityje patys įtakingiausi samurajai ir imperatoriaus gaudavo leidimą žudyti. Toks samurajus galėdavo nužudyti žmogų be jokio teismo ar tyrimo, vien už nepatikusį žvilgsnį į jo pusę. Tai yra priežastis, kodėl net ir įtakingi japonai turėjo beveik įgimtą baimę samurajams.
Keli samurajų ginklų tipai
Samurajai turėjo ne tik katanas – tiesą sakant, egzistavo keli kalavijų tipai, ir visi jie buvo skirti konkretiems atvejams. Katana yra 60 cm lenktas vienašmenis kalavijas, ir buvo pagrindinis samurajų ginklas mūšyje. Wakizashi – apie 40 cm ilgio vienašmenis lenktas kalavijas, naudotas artimojoje kovoje, kur katana būtų neefektyvi. Tanto yra trumpas peilis, samurajų naudotas tyliam žudymui nedideliu atstumu. Kusungobu yra tiesus ilgas durklas, skirtas ritualinei savižudybei seppuku (dar vadinamai hara-kiri), jis negali būti naudojamas niekam kitam.
Katana nėra tik kalavijas
Bet kuris tikras samurajus mylėjo savo kalaviją. Japonai su katanomis elgėsi kaip su vaikais – jie duodamo šiems ginklams vardus ir įsivaizduodavo, kad jie turi sielą. Kalavijo valymą ir galandimą samurajai atlikdavo su didžiu jauduliu, ir šis procesas galėdavo trukti valandas, naudojant tuzinus įvairių instrumentų ir būdų.
Gamyba – tikras menas
Samurajaus kalaviją priimta dengti balta medžiaga, kuri simbolizuoja kūno ir sielos tyrumą. Pats katanos kaldinimas vykdomas tik naktį – ir taip yra ne tik dėl senovinių japoniškų tradicijų, bet ir dėl būtinybės kontroliuoti temperatūrą gamybos metu. Norint pagaminti ašmenis kiek įmanoma stipresniais ir aštresniais, metalas turi pasiekti tam tikrą temperatūrą, kurią galima nustatyti tik pagal karšto metalo spalvą, o ji geriausiai atsiskleidžia tamsoje.
Ir nė vienam meistrui nėra pavykę nukalti kalaviją tinkamai iš pirmo karto. Išmokti samurajų kalavijų gamybos technologijai reikia kelerių metų. Pirmus dvejus metus mokiniai išvis neliečia instrumentų, bet mokosi „tik akimis ir širdimis“.
Katana – ne ginklas žudymui
Visi samurajai laikėsi pasaulėžiūros, kad kada yra ne ginklas žudymui, bet įrankis pasiekti teisingumui ir apginti artimuosius. Net ir šiais laikais japonams draudžiama turėti nuosavus ginklus – bet Tekančios Šalies žmonėms kalavijas yra ne ginklas, bet meno kūrinys. Jei samurajus naudodavo savo kalaviją tik neteisėtoms žudynėms, jis prarasdavo samurajaus titulą.
Ne daugiau vieno kalavijo per mėnesį
Šiandien – kaip ir prieš šimtus metų – medžiagos samurajų kalavijo gamybos išgaunamos rankiniu būdu iš mažų nedidelio luito gabalėlių – kol susidaro pakankamas kiekis aukščiausios kokybės metalo. Be to, ginklakaliai turi nerašytą taisyklę negaminti daugiau nei vieno kalavijo per mėnesį.
Šiuo metu Japonijoje yra ne daugiau šimto meistrų, gaminančių japoniškus kalavijus – dėl to, kad šių ginklų gamyba reikalauja milžiniškų fizinių ir emocinių resursų. Dauguma iš meistrų yra vyresnio amžiaus, nes jaunimas nenori siekti tokios nelengvos karjeros.
Kairysis judėjimas
Žinoma, daugumai smalsu, kodėl eismas Japonijoje vyksta kairiąja eismo puse. Tai yra ne be priežasties, tai – pagarbos ženklas samurajų istorijai ir kultūrai. Pastarieji nešiodavosi kalavijus tik kairėje pusėje: taip buvo patogiau atakuoti priešininką.
Gamybos draudimas
Po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare, JAV uždraudė Japonijai gaminti bet kokius ginklus – tame tarpe ir samurajiškus kalavijus. To rezultate meistrai liko bedarbiais – jiems teko verstis paprastų virtuvės peilių gamyba ar persikvalifikuoti. Tik po kelerių metų imperatorius atšaukė šį įstatymą – jis padarė taip iš pagarbos japoniškajai kultūrai.
