Atpažinti sukčius galima pagal savitą stilių
Siekiant apsisaugoti nuo galimų sukčių internete, pirmiausia vartotojams siūlytume patikrinti kitų asmenų atsiliepimus apie reklamuojamą produktą bei konkrečią internetinę svetainę – jos dažnai išsiskiria savitu stiliumi, skelbia daug dėmesį atkreipiančių šūkių bei cituoja fiktyvių gydytojų bei neegzistuojančių specialistų nuomonę. Taip pat reikėtų atsargiau vertinti itin patrauklios kainos produktus arba produktus, kurie greitai ir be didesnių pastangų žada pasiekti labai gerų rezultatų, atkreipti dėmesį, kokią informaciją ir duomenis apie save pateikia verslininkas (t. y. nepasikliauti internetinėmis svetainėmis, kurios susisiekimui pateikia tik telefono numerį ar el. pašto adresą bei nenurodo informacijos apie įmonę, jos pavadinimą, juridinį statusą, adresą ir pan.), atkreipti dėmesį, ar svetainėje pateikta informacija yra rišli, o ne išversta automatinio vertimo programos pagalba.
Gydyti gali tik vaistai
Būtina atkreipti dėmesį ir į reklamose vartojamus teiginius, nes jie turi būti pagrįsti teisinga ir su gaminiu susijusia informacija, o įmonės turi turėti tai patvirtinančius įrodymus. Svarbu atminti, kad gydyti gali tik vaistiniai preparatai, tuo tarpu maisto ar maisto papildų reklamose draudžiama nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi ar negali turėti, taip pat apie žmogaus ligų gydymo ar profilaktines savybes. Maisto papildas nėra laikomas vaistiniu preparatu, taigi jeigu yra reklamuojamas nurodant vaistinio preparato savybes, tokią informaciją vartotojai turėtų vertinti skeptiškai. Geriausias būdas įsigyti kokybiškus ir saugius vaistus – pirkti juos vaistinėse ar vaistinių internetinėse svetainėse.
Ar privalome mokėti už prekes, kurių neužsisakėme?
Civilinis kodeksas įpareigoja verslininką, prieš sudarant vartojimo sutartį, aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie parduodamas prekes, jų kainą, sudaromos sutarties sąlygas, sutarties atsisakymo galimybes ir kt., be to, jis turi pareigą įrodyti, kad visa aukščiau paminėta informacija yra suteikta vartotojui. Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius. Atminkite, kad vartotojas, kuriam teikiamos jo neužsakytos prekės ar paslaugos, neturi pareigos už tai mokėti! Vartotojas neturi patirti jokių papildomų išlaidų dėl neužsakytų prekių ar paslaugų gavimo, o vartotojo neveikimas (tylėjimas) nėra laikomas sutikimu pirkti! Pareiga įrodyti, kad vartotojas išreiškė valią sudaryti vartojimo sutartį šiuo atveju tenka verslininkui.
Net jeigu vartotojas sutiko sudaryti nuotolinę pirkimo–pardavimo sutartį telefonu, verslininkui keliama pareiga patvirtinti pasiūlymą vartotojui patvariojoje laikmenoje, o tokia nuotolinė sutartis laikoma sudaryta nuo tada, kai vartotojas pasirašo pasiūlymą arba išsiunčia verslininkui savo rašytinį sutikimą. Neturint vartotojo rašytinio sutikimo tokiu būdu sudaryta sutartis yra negaliojanti, o verslininko veiksmai po negaliojančios nuotolinės sutarties sudarymo, tokie kaip raginimas sumokėti, neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir gali būti vertinami kaip agresyvi komercinė veikla, atitinkanti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme nustatytas sąlygas!
Na ir pabaigai - jeigu jums kyla abejonių dėl jūsų pasirinkto produkto kilmės ar pardavėjo patikimumo – susimastykite, ar verta pirkti tokį produktą ir rizikuoti savo bei savo artimųjų sveikata ir gerove.
