Tačiau aukojimui reikėjo ne tik brangenybių. Norėdami pamaloninti dievus, Tiwanaku valtimi plaukdavo iki nedidelės uolos, esančios beveik Titikakos ežero viduryje – iš esmės tai maža sala, kuri dabar palaidota po vandeniu – tačiau Tiwanaku savo aukas palikdavo būtent čia.
„Nuspėti, kodėl Tiwanaku pasirinko būtent šią vietą savo ritualams, nesunku. Juk ši salelė buvo nedidelis žemės lopinėlis didelio ežero viduryje. Tikrai galiu suvokti, kodėl šį žemės lopinėlį jie laikė šventa vieta“, – sako tyrime nedalyvavusi antropologijos profesorė iš Kalifornijos universiteto Christine Hastorf.
Narų rojus
Archeologai apie lobius Titikakos ežero dugne žinojo jau seniai. Tai – aukščiausiai virš jūros lygio esantis ežeras ir didžiausias gėlo vandens ežeras Pietų Amerikoje, esantis tarp Peru ir Bolivijos. Pirmą kartą apie turtus buvo sužinota 1977 metais, kai japonų narai-mėgėjai atrado akmeningą teritoriją ežero dugne, netoli Saulės salos. Šioje vietoje buvo rasta daugybė įspūdingų artefaktų – katės formos keramikinių smilkyklių fragmentų ir aukojimo dėžių, kuriose buvo miniatiūrinių figūrėlių, pagamintų iš Spondylus – raguotos austrės – kriauklių.
Per kitas nardymo ekspedicijas 1988 ir 1989-1992 metais, „Khoa“ rife buvo rasti 385 arefaktai. Tarp jų buvo lamos kaulų, keramikos, akmenų, aukso ir sidabro. Archeologai nustatė, kad kai kurie daiktai priklausė inkams – jie manė, kad Titikakos ežeras yra Visatos centras ir kad visi žmonės kilo iš jo, todėl nenuostabu, kad jie šiam ežerui ir aukojo – tačiau didelė dalis artefaktų priklausė Tiwanaku kultūrai.
Bet kadangi ilgainiui akmenuotas ir artefaktų pilnas rifas ėmė kaupti nemažai nuosėdų, pagrindinis tyrimo autorius – archeologas iš Oksfordo universiteto Christophe Delaere – nusprendė detaliai ištyrinėti šią vietą.
„2013 metais pradėjus tyrimą, narai rado daugybę turtų, priklausiusių Tiwanaku. Jie suteikė mums daugiau informacijos apie šios kultūros tradicijas ir ritualus“, – teigė tyrimo bendraautorius, antropologijos profesorius Jose Caprilesas. Pavyzdžiui, atradus anglies, paaiškėjo, kad Tiwanaku kai kurias savo aukas degino.
Kartu su katės formos smilkyklėmis archeologai rado metalinių ornamentų, auksinių medalionų su Tiwanaku dievybės simboliais, pusbrangių radinių iš akmens ir lamos kaulų. Mokslininkai nustatė, kad šie daiktai yra iš 794-964 mūsų eros metų – laikų, kai Tiwanaku valstybė klestėjo.
Žinoma, kai kurie kiti artefaktai suteikia ne tik daugybę informacijos apie Tiwanaku kultūrą, bet ir apie tuometinius prekybinius kelius. Štai, pavyzdžiui, Spondylus kriauklės greičiausiai atkeliavo iš Ekvadoro pakrantės, kuri yra už maždaug 2000 km nuo ten, kur gyveno Tiwanaku.
„Šis tyrimas yra įspūdingas, nes kasinėjimus atliekame sistemingai. Anksčiau narai tiesiog atplaukdavo ir rinkdavo artefaktus“, – teigė C.Hastrof. Ji pridėjo, kad Tiwanaku turėjo daugybę įvairiausių daiktų, kuriuos galėjo aukoti dievams. Net ir šiandien Pietų Amerikos indėnų tauta aimarai tiki, kad ežeras turi mistinių galių.
Parengta pagal „Live Science“.
