XX amžiaus pradžioje supratimas apie Visatos dydį buvo gerokai kuklesnis. Galima sakyti, jis apsiribojo gimtosios mūsų galaktikos ribomis. Tačiau Didysis ginčas – arba Didžioji diskusija – viską pakeitė.
Dėl ko buvo ginčijamasi?
Neturint galingų teleskopų, kosmoso erdves tyrinėti labai sunku. Galėjome stebėti žvaigždes, tačiau kaip suprasti ar jos yra toli, ar arti? Maždaug prieš šimtmetį buvo įsigalėjusi nuomonė, kad Paukščių Takas – vienintelė galaktika, už kurios plyti tuštuma.
Tačiau tyrėjai vis aptikdavo keistus verpetus ir išskydusias formacijas, ilgainiui imtas vadinti spiraliniais ūkais. Įprastai mokslininkai jų tyrinėti nesistengdavo. Tačiau kartą kilo klausimas apie ūką, esantį Andromedos žvaigždyno zonoje.
Tyrėjai stengėsi suprasti: ar šioje dujų sankaupoje matoma Paukščių Takui priklausanti planetų sistema, ar regima visai svetima žvaigždžių sistema, kuri yra taip toli, kad atskirų jos žvaigždžių įžiūrėti nepavyksta?
Buvo svarbu suprasti, ar prieš mus yra Paukščių Tako dariniai, ar kažkas gerokai didesnio – atskiros galaktikos, dydžiu prilygstančios mūsiškei, o gal net ir lenkiančios ją. Diskusija prasidėjo 1920 metais ir baigėsi dviejų darbų, pateikusių garsią ir svarbią Harlow Shapley ir Herberio Curtis priešpriešą, publikavimu 1921 metais.
H. Shapley pozicija
Astronomas Harlow Shapley bandė įrodyti, kad Visata apsiriboja Paukščių Taku. Tad Andromedos ūkas (dabar tai vadinama galaktika) ir kiti stambūs dariniai yra vienintelės galaktikos dalys, ir gyvena jos viduje. Kokius įrodymus jis pateikė? Iš tiesų jo rankose buvo vienintelis koziris – visuotinis klaidingas įsitikinimas.
Mokslininkas sakė, kad jeigu Andromeda būtų atskira galaktika, tai ji turėtų būti už 108 šviesmečių – o tai prieštarauja moksliniams įsitikinimams. Be to H.Shapley nebuvo vienintelis, kuris taip galvoja.
Jį palaikė įtakingas astronomas Adriaanas van Maanenas (jis nustatė žvaigždžių paralaksus ir savąjį judėjimą), tvirtinęs, kad jam pavyko pastebėti ūkų, tarp kurių buvo ir Mesjė 101 (galaktika), sukimąsi. Tačiau jeigu tai galaktika, tai prieštarautų šviesos greičiui.
Tik vėliau paaiškėjo, kad A. van Maanenas klydo – nes galaktikos sukimosi per vieną žmogaus gyvenimą užfiksuoti nepavyktų.
H. Curtis pozicija
Kitas astronomas vis dėlto sugebėjo patikėti, kad tokie ūkai, kaip Andromedos, yra galaktikos, niekuo nenusileidžiančios Paukščių Takui. Jis pasinaudojo nuoroda į Immanuelio Kanto darbus ir pavadino juos „Visatos salomis“. Taip – vokiečių filosofas aplenkė mokslininkus pora šimtmečių ir manė, kad Paukščių Takas nėra vienintelis toks darinys kosmose.
Atidžiai ištyręs naujas andromedas, H.Curtis įrodė, kad jų yra gerokai daugiau, nei mūsų galaktikoje. Kaip taip gali būti, kad vienoje Visatos dalyje jų daugiau nei kitoje? Vadinasi, prieš mus visiškai kita galaktika, kurios žvaigždžių kolekcija visiškai kitokia.
Be to, jis atidžiai ištyrė Andromedos struktūrą – ir pastebėjo dulkių debesis ir stiprų Doplerio efektą.
Kaip baigėsi ginčas?
Problemą išspręsti padėjo Edwinas Hubblas. Būtent jam pavyko pasinaudoti tuo metu didžiausiu teleskopu (2,5 m skersmens Hookerio teleskopu) ir užfiksuoti „spiraliniuose ūkuose“ šviečiančias cefeides (pulsuojančias kintamąsias žvaigždes). Šie tyrimai buvo vykdomi jau 1922-1923 m. – t. y., po Didžiojo ginčo darbų publikavimo.
E.Hubblo stebėjimai ir atstumo matavimai parodė, kad ūkai yra gerokai toliau, nei įsivaizdavo mokslininkai. O tai reiškia, kad jie negalėjo būti Paukščių Tako dalimi – ir buvo atskiros galaktikos. H.Shapley nepasidavė ir dar ilgai ginčijosi, tačiau E.Hubblas 1925 metais išpublikavo savo darbą ir dauguma mokslininkų jį palaikė.
