Lietuvių-lenkų armijoje sparnuotieji husarai atsirado XVI a. ir buvo naudojami iki XVIII a., kol juos paprasčiausiai pakeitė naujesnės karybos technologijos. Sparnuotieji husarai dalyvavo daugelyje mūšių, o jų drąsa karo lauke suteikė jiems grėsmingų ir sunkiai įveikiamų karių reputaciją.
Kur kilo Sparnuotieji husarai?
Nors patys Sparnuotieji husarai buvo sukurti XVI a. Lenkijoje, manoma, kad panašūs kariai egzistavo visai kitose vietose ir daug anksčiau. Vienoje teorijoje teigiama, kad Sparnuotieji husarai buvo paremti lengvąja kavalerija iš Balkanų pusiasalio, kurią naudojo Bizantijos imperija X a.
Bėgant laikui Bizantijos imperija, įskaitant ir Balkanų pusiasalį, buvo užkariauti Osmanų imperijos. Remiantis viena istorija, po Osmanų imperijos pergalės 1389 metais vykusiame Kosovo mūšyje, pralaimėję serbų riteriai (serbų kalboje dar vadinami „usars“ ar „gusars“) pasitraukė į Vengriją ir Lenkiją. Kadangi šios dvi valstybės taip pat kariavo su turkais, išgyvenę serbų riteriai nusprendė, kad tai yra puiki galimybė jiems atkeršyti.
Kas naudojo šiuos legendinius karius?
Išgyvenę serbų riteriai lenkų armijoje greičiausiai buvo samdiniai, kadangi valstybė, iš kurios jie atkeliavo, jau nebeegzistavo. Nepaisant to, pirmieji serbų riteriai lenkų kariuomenėje pasirodė XVI a. Maždaug tuo pat metu į šią kariuomenę buvo imami ir kitų tautybių naujokai – vengrai, lietuviai ir lenkai, kurie palaipsniui didino husarų skaičių.
1576 metais Lenkijos karaliumi tapus Steponui Batorui, husarai įgavo savo neįprastą, bet tuo pačiu ir įspūdingą formą. Serbų riteriai buvo priskiriami lengvajai kavalerijai – jie vilkėjo lengvus šarvus ir su savimi turėjo asimetrinius Balkanų pusiasalio skydus. Tuo tarpu S.Batoras buvo kilęs iš Vengrijos, kurioje riteriai naudojo sunkius šarvus ir ginklus. Todėl Sparnuotieji husarai patenka kažkur tarp šių dviejų kavalerijos tipų – jie vilkėdavo antkrūtinį, turėjo lancetus, tačiau kariavo be skydo.
Sparnuotieji husarai mūšio lauke
Nors visame pasaulyje, per visą istoriją buvo daugybė skirtingų kavalerijos tipų, Sparnuotieji husarai išsiskyrė būtent savo sparnais. Tai buvo pora medinių rėmų, prie kurių buvo pritvirtintos erelio, grifo ar sakalo plunksnos. Iš pradžių šie sparnai buvo tvirtinami prie kario žirgo, tačiau XVII a. buvo nuspręsta tai pakeisti, ir sparnus tvirtinti prie šarvų. Būtent taip Sparnuotieji husarai yra vaizduojami ir įvairiuose paveiksluose.
Tiksliai nėra aišku, kokia buvo šių sparnų funkcija. Kai kurie mano, kad jie buvo naudojami tik paradams, tačiau istoriniai įrašai rodo, kad Sparnuotieji husarai tikrai dėvėjo savo sparnus ir mūšiuose. Kiti sako, kad sparnai skleisdavo specifinį garsą, kai husarai puldavo priešą, tačiau šią teoriją sukūrė rašytojai, bandydami romantizuoti Sparnuotuosius husarus.
Kita, labiau tikėtina teorija, kad sparnai turėjo tam tikrą vizualinį poveikį. Kartu su gobtuvais, pasiūtas ir leopardų ar lūšių kailio, Sparnuotieji husarai turėjo atrodyti pakankamai grėsmingai tiems, kuriuos jie puolė. Svarbu atsižvelgti ir į tą faktą, kad pagrindinė Sparnuotojų husarų užduotis, buvo sugriauti priešų formaciją ir taip paveikti juos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ne mūšio lauke šie ornamentai reiškė aukštą kario statusą.
Pergalė Vienos mūšyje 1683 metais, turbūt buvo švenčiama labiausiai. Tai buvo antras kartas, kuomet Osmanų imperija bandė užimti Vieną, tačiau Jono III Sobieskio, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, sudaryta armija, kurioje dalyvavo ir Sparnuotieji husarai, tam užkirto kelią. Šios armijos dėka Osmanų imperijai nepavyko užimti Vienos, o tai pažymėjo ir osmanų dominavimo Rytų Europoje pabaigą.
Kaip Sparnuotieji husarai tapo nebereikalingi
Žinoma, Sparnuotieji husarai, kad ir kokie galingi ir grėsmingi jie bebūtų, ilgainiui tapo nebereikalingi. Tai daugiausia lėmė naujos karinės technologijos, su kuriomis buvo galima veiksmingai kovoti prieš grėsminguosius karius. Viena iš šių technologijų cheval de frise – lengvai pernešama, dygliuota kliūtis, kuri sustabdydavo Sparnuotojų husarų puolimą. Kita technologija buvo šaunamieji ginklai, kurie buvo taiklesni ir greičiau užtaisomi. Be to, jais buvo lengviau nušauti greitai judančius taikinius, tokius kaip husarai.
Kad Sparnuotieji husarai jau yra pasenusi kavalerijos rūšis buvo pastebėta Šiaurės karo metu, kuris įvyko 17 metų po Vienos mūšio. Tačiau nors jie ir prarado savo svarbą kare, lenkai Sparnuotuosius husarus kurį laiką naudojo tam tikrose ceremonijose. Pavyzdžiui, jie buvo kviečiami padėti valdovų laidotuvėse, dėl ko vėliau gavo ir dar vieną vardą – „laidotuvių kariai“.
1776 metais Lenkijos parlamentas priėmė nutarimą, kuriuo oficialiai buvo įsakyta panaikinti Sparnuotuosius husarus. Tada jie jau buvo nebereikalingi karo lauke, o silpna Lenkijos ekonomika reiškė, kad šalis nebegali jų išlaikyti. Tačiau dar ir šiandien Sparnuotieji husarai yra laikoma geriausia savo laikų kavalerija.
Parengta pagal „Ancient Origins“
