Knygnešystė, lietuviškas ūkis ir buitis, lietuvio santykis su gamta, lietuviškas verslumas, o taip pat – kartų konfliktai ir jų priežastys – ir dar daugiau buvo aptarta laidos metu.
– Kaip susidomėjote istorija?
– Esu kilęs iš istorinės vietovės – Seredžiaus miestelio, kur yra Palemono kalnas, kur Vytautas degino kryžiuočių pilis. Buvo natūralu, kad neįstojęs į teisę, antru numeriu pasirinkau istoriją (šypsosi).
Daug ką darau dėl įdomumo. Yra apie ką pasakoti, kuo domėtis.
– Istorija jums dabar profesija – ar labiau pomėgis?
– Tiesioginės mano pareigos yra muitinės kriminalinėje tarnyboje, bet laisvalaikis – pietų pertraukos, vakarai ir savaitgaliai – skiriami istorijai.
– Ir šiemet muitinė taip pat švenčia sukaktį?
– Taip, gegužės 8 d. švęsime muitinės šimtmetį – 1919 gegužės 8 d. buvo priimti laikinieji tarifai. O muitinė, kaip žinome, yra vienas iš valstybės požymių, tad muitinei tai bus išties didelė šventė.
– Kaip pats apibūdintumėte – apie ką yra jūsų knyga „Lietuvio kodas“?
– Tai yra knyga apie lietuvį prieš 100 ir daugiau metų, lietuvį iš XIX a. išbrendantį į XX a. iššūkius, išsinešantį nemažai visko, su tokia nemaža kuprele – ir kurios dalis išliko iki mūsų dienų – bet po truputį mažėjančia. Iš XIX a. lietuvis išėjo grubus, šiek tiek netašytas, ir kiek XX a. jis turėjo gurkšnį laisvės – tol jis save tobulino.
Žodžiu, knyga apie lietuvį, pamažu tampantį geresniu lietuviu. Analogas būtų – mes 1987-aisiais metais ir 2000-aisiais.
Galiu pademonstruoti nuotrauką: lietuviai 1900-aisiais, kaip tik ant amžių ribos. Žmonės prie darbo, ganėtinai skurdžiai atrodantys – ir lietuviai beveik toje pačioje vietovėje, bet po 30 metų, tarpukario Lietuvoje. Visai kitaip atrodantys žmonės! Nors gali būti, kad net pirmoje nuotraukoje matyti žmonės jau yra suaugusieji antrojoje nuotraukoje.
Progresas buvo didžiulis, tačiau galbūt vienas iš lietuviško charakterio bruožų yra progreso nepastebėjimas ir norėjimas iškart turėti daug.
– Ar nemanote, kad tai persikėlė ir į šiuos laikus, kad norime visko greitai, gerai ir pigiai?
– Taip, daugelis užsieniečių – ypač atvažiavę į Lietuvą po didesnės pertraukos – pastebi, kaip viskas pasikeitė, o mes gyvendami viduje to nepastebime. Galiu iliustruoti savo paties pavyzdžiu. 1993-1994 m. atvykęs studijuoti į Vilnių, norėdamas paskambinti namo, eidavau į Ryšių ministeriją Vilniaus gatvėje, užsiregistruodavau, eidavau prie telefono būdelės ir skambindavau namo – tikėdamasis, kad kas nors bus namuose.
Po dvejų-trejų metų studentų bendrabučiuose atsirado taksofonai – na o dabar toks skambutis tėra sekundžių reikalas. Tad progresas, kurio mes nepastebime ir neįvertiname, iš tiesų yra žaibiškas ir triuškinantis.
XIX-XX a. viskas vyko irgi panašia sparta – gal tik pasikeitimų kaina, rizika buvo didesnė. Nes šiais laikais žmonės vis dėlto gyvena labai komfortiškai.
– Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte šiuolaikinį lietuvį?
– Šiuolaikinis lietuvis vis dar niūrus, tačiau iš visų jėgų besistengiantis tapti geresniu. Net ir per tą niūrumą bei burbesius prasimuša noras, kad būtų geriau – ir tai dažnai įvertinama kaip žlugdantis dalykas, bet iš tiesų visi lietuviai nori gyventi geriau, tik skirtingais keliais į tai eina. Atsiprašau, gavosi daugiau žodžių (juokiasi).
– O kokie trys žodžiai apibūdintų praeities lietuvį?
– Vis dar niūrus – bet arčiau žemės ir gyvenimo įvarytas į kampą, ir tada dėl pokyčių sprogstantis – ar emigracija, ar dar kažkuo.
– Panagrinėkime, kokie lietuviai buvo tada, ir kokie yra dabar. Pavyzdžiui, dabar jau išsilaisviname nuo minties, kad viską privalu turėti savo, atsiranda drįstančių ir ilgesnį laiko tarpą ar net visą gyvenimą gyventi nuomojamame būste. O kaip buvo anksčiau – ar nuosavybės jausmas buvo stiprus, ar mes jį paveldėjome?
– Nuosavybės jausmas buvo itin stiprus. Tai pastebėjo daugelis etnografų, ypač užsieniečių, tame tarpe ir rusų. Iškart po baudžiavos panaikinimo lietuviams išsivystė itin stiprus individualistinis nuosavybės jausmas, kuris pasireiškia ir dabar. Jau tuo metu buvo aprašinėjamas tiesiog prigimtinis lietuvio noras atsitverti, gavus vos kruopelytę žemės – tai juk tą patį pastebime ir dabar: paežerėse ir net Vilniaus mieste, kur teko kirsti tujas.
Tas aštrus individualistinės nuosavybės jausmas yra išlikęs. Tuo metu dėl gabalėlio žemės brolis su šakėmis ėjo prieš brolį, o visai neseniai teko skaityti Aurelijaus Katkevičiaus komentarą, kad Molėtų rajone moteris dešimt ir daugiau metų nesikalba su giminaičiais dėl lopinėlio žemės, kuris visiškai apleistas.
Daug kas yra išlikę – tačiau galima pastebėti, kad kai kas transformavosi: galbūt ne visiems aštrus yra žemės klausimas, kai kam tai peraugo į nekilnojamą turtą. Lietuvis nori pats turėti trobą ar butą, o ne nuomotis – tačiau jaunoji karta jau visai priimtinai žiūri į idėją, kad visą gyvenimą galima nuomotis būstą, o atliekančius pinigus išleisti kelionėms. Kas seno sukirpimo lietuviui būtų tiesiog šokas.
Jei apklaustume daugelį XIX, XX ir net dabartinį lietuvį, daug kas atsakytų, kad didžiausia laime yra neturėti skolos. Kai dažnas jaunuolis dabar pasakys, kad geriau turėti skolą, bet triskart per metus gerai pakeliauti po pasaulį. Tai – visiškai naujas pasaulis ir manau jis toks atsirado tik dėl to, kad mes turime ilgesnį laisvės laikotarpį, nei turėjome tarpukariu.
– Dabar dauguma lietuvių gyvena miestuose. Kaip buvo prieš šimtą metų?
– Prieš šimtą metų lietuviai buvo visiškai kaimo žmonės, ir Vilniuje gyveno 2 proc. lietuvių, Kaune – 6, o lietuviškiausias miestas buvo Šiauliai: daugmaž 27 proc. gyventojų buvo lietuviai.
Galima pasakyti, kad andainykščiam lietuviui miestas buvo svetimas, išskyrus tris taškus: bažnyčią, turgų ir karčiamą. Atvykę į miestą jie iš tiesų tarsi atvykdavo į užsienį: girdėdavo svetimas kalbas (žydų, rusų, vokiečių ir labai jau retai – lietuvių), susidurdavo su kitokiais papročiais – ir dėl to lietuviai buvo miestui priešiški, vertindavo jį kaip savotišką svetimybę. Jei lietuvis nueidavo gyventi į miestą – šiek tiek „krisdavo jo dora“, kaip sakydavo.
O važiuoti į užsienį – pavyzdžiui, į Rygą ar dar toliau – buvo didžiulis gyvenimo iššūkis. Apsigyventi mieste – taip pat. Manyta – ir aš tai net sovietmečiu girdėjau sakant – kad kaimo žmogus, apsigyvenęs mieste ar miestelyje, anksčiau ar vėliau suserga ir numiršta.
– Lietuvos folklore ir bendrame įvaizdyje labai dažnai sutinkamas gamtos romantizavimas, potraukis apsikabinti medį ir panašiai. Ar tai – istorinė realybė? Ar gimstant moderniai Lietuvos valstybei taip irgi buvo?
– Galbūt tai buvo to paties nuosavybės jausmo išraiška – nes lietuviai tikrai gėrėjosi, romantizavo mišką ir ilsėjosi jame. Juk tais laikais tiek pramogų nebuvo, ir dažnam pasivaikščiojimas miške buvo atsipalaidavimas – bet tai trukdavo iki to momento, kai, sakykime, kaimui prireikdavo išsidalinti į vienkiemius. Kai ateidavo kirvio metas, kildavo tokios peštynės, kad paaiškėdavo, jog visas tas romantizmas tėra tam tikra širma itin aštriam nuosavybės jausmui. Ir kaimas mieliau sutikdavo iškirsti miškelį, kuriame visi vaikščiodavo, kad tik visiems tektų medienos – negu palikti jį kaip bendrą nuosavybę.
Bet reikia suprasti ir tų laikų žmones. Mediena tais laikais buvo strateginis dalykas: trobos daugiausia buvo medinės, jas persistatydavo kas kelerius ar keliolika metų, o jei gaisras – tai ir dar dažniau. Turėti mišką reikšdavo tą patį, ką šiais laikais reiškia turėti sąskaitą banke: galėdavai nelaimės atveju atsistatyti, galėdavai parduoti ar atiduoti klebonui, bažnyčios statybai.
– Dabar itin dažnai galima išgirsti pasakymą, kad jaunimas nesupranta vyresnės kartos, vyksta kartų konfliktai. Ar tai – naujas dalykas?
– Žinoma kad ne – ir tuo metu tas konfliktas buvo toks pats aštrus, kaip ir dabar. Kaip dabar burnoja apie jaunimo įsikniaubimą į išmaniuosius, interneto maniją, taip tais laikais žiūrėta į spaudą.
Gilesnio XIX a. lietuvis manė, kad visai pakanka maldaknygės ir kalendoriaus. Kuo labiau artėja XX a., tuo labiau pradėta suprasti laikraščių svarba – iš pradžių lietuviai, nuvykę į Vokietiją, stebėdavosi, kad ten ant kiekvieno kampo pamatysi žmogų, skaitantį laikraštį, bet ilgainiui patys pradėjo prenumeruoti ir suprasti, kad, kaip sakė Jurgis Bielinis, laikraštis yra ta jėga, kuri sudegins Rusijos priespaudą, ir galiausiai turėsime nepriklausomą Lietuvą.
Dabar gi tas pat sakoma apie internetą, kuris yra netgi revoliucijų įrankiu.
Taip ir anais laikais technologijos gimdydavo konfliktą. Jaunas žmogus – dažnai emigrantas, pagyvenęs Amerikoje ar suvalkietis (jie irgi dažniau buvo linkę į naujoves – tik ne šiaip sau iš prigimties, o dėl to, kad ten pirmiausia buvo panaikinta baudžiava) nusipirkdavo plūgą ar kuliamąją, ar spyruoklines akėčias, ir susirinkę kaimo senoliai kraipydavo galvas. Ne visi tai įvertindavo gerai, manydavo, kad šeima badaus.
Bet tuos žmones reikia suprasti – nes naujovė iš tiesų galėjo lemti badavimą šeimai ir galbūt net tų žmonių žūtį. Jei dabar žmogus, kuris nesinaudoja mobiliuoju telefonu, viso labo patiria tik šiokią tokią atskirtį, tuo metu šeima bijojo realaus bado – nes tikėjo, kad naujoviškas plūgas ardamas giliau iškels į paviršių nederlingą žemę, dėl ko derlius bus blogesnis. Dėl to kildavo konfliktai tarp žagrininkų, kurie žagrėmis tik purendavo dirvos paviršių – ir plūgininkų, kurie jau užgriebdavo giliau.
Taip pat būdavo ir kuliamųjų – tik ten dar baisiau, nes tai buvo dar didesnė rizika, kurios imdavosi dažniausiai jaunimas, dažnai – grįžę emigrantai.
– Bet visa ta baimė – ar ji turi kažkokį precedentą, kad naujos technologijos kam nors sugriaudavo gyvenimą, sukeldavo bado grėsmę ir panašiai?
– Visada pasitaikydavo nelaimių. Grįžę su pinigais žmonės investuodavo – kaip taisyklė, daugiausia į žemę, nes žemė buvo manija. Bet vienas kitas bandydavo konkuruoti su žydais prekyboje, steigti, statyti malūną ar dar kažką – bet ne visiems pasisekdavo, daug kas bankrutuodavo. Nes lietuviai tiek prekyboje, tiek amatuose buvo naujokai. Na ir žinoma, tada visi badydavo pirštais į tą nesėkmės atvejį.
Tuo tarpu į sėkmingus atvejus žiūrėdavo irgi atsargiai, bet galiausiai tekdavo pripažinti, kad ta kuliamoji atstoja net keliolikos žmonių darbą. O tokia naujovė, kaip „nedegama troba“, kaip tuomet vadindavo pirmąsias plytines sodybas – irgi gerai, gaisro atveju. Daugelis kaimų tada dar buvo gatviniai, ir kai kildavo gaisras, namai pleškėdavo dešimtimis.
Beje, tas posakis, kad lietuvis džiaugiasi, jog kaimyno troba dega, nėra labai senas. Nes XIX a. pabaigoje deganti kaimyno troba gatviniame kaime reiškė, kad tau jau irgi nebus labai gerai.
Tad apibendrinant, būdavo ir nelaimių atvejų, kai visi senoliai džiūgaudavo dėl savo teisumo, bet kur kas dažniau būdavo sėkmės atvejų – ir tada visi prisipirkdavo tų kuliamųjų, plūgų, statydavosi „nedegamas trobas“. Geras pavyzdys anksčiau ar vėliau užkrėsdavo ir pamažėle tai tapdavo standartu.
Vėl galiu pademonstruoti nuotrauką. XIX a. pabaigos valstietis, ariantis su žagre, kapstantis žemės paviršių – ir po keliasdešimties metų kaimo remonto įmonėlė, kurioje matyti tik viena žagrė, o daugiausia jau metaliniai plūgai. Per keliasdešimt metų kaimas modernizavosi.
Taip kad tokie dalykai, pamažėle užkariaujantys visuomenę, pratino tuos kietasprandžius senus rambius lietuvius prie naujovių ir jų atnešamos naudos.
– Knygoje minite dar porą linksmesnių epizodų, kurie iliustruoja, kad piktinimasis naujovėmis nebuvo toks jau pagrįstas. Gal galite keletą papasakoti?
– Tais laikais pensijų nebūdavo. Palikdami savo ūkį sūnums – dažniausiai vyriausiajam – šeimos galva galėdavo susidurti su tokiu dalyku, kad sūnus norės naujovių. Pavyzdžiui, nusipirkti ar išsinuomoti kuliamąją.
Tėvui nelabai ką belikdavo daryti, jis nebebūdavo šeimininkas, teturėdavo patariamąjį balsą. Beje, būdavo sudaroma savotiška – vadinamoji i„šimtinės“ – sutartis, kuria sūnus įsipareigodavo tėvui duoti tiek ir tiek grūdų, savaitgalį nuvežti į bažnyčią. Iš esmės šeimos dėl to ir buvo gausios – kad užsitikrinti sau gerą „pensiją“, vaikų pavidalu.
Tai jei vaikas pradėdavo kvailioti (kaip vertindavo tėvas), nusipirkdavo tą kuliamąją, vienintelis jo protesto būdas būdavo išeiti iš namų pas kitą sūnų – nes vyraudavo įsitikinimas, kad taip pasielgusio sūnaus šeima badaus, visi pinigai bus investuoti į tą velnio išmislą, ir nebus kur dėtis.
Tokių protestų būdavo, bet dažnai pasipiktinęs tėvas, nuėjęs pas kitą sūnų, pamatydavo, kad jau ir šis turi kuliamąją. O kai dar susirinkdavo kaimo vyrai ir vis dėlto kraipydami galvas sutardavo, kad ta kuliamoji ir nėra toks jau blogas išradimas – tada tėvui tekdavo nusileisti (šypsosi).
– Knygoje minite piktinimąsi ir regis visiškai nekaltomis naujovėmis – dubenimis, papirosais?
– Tie pakitimai nuo XIX a. apėmė visas sritis. Jei anksčiau šeima valgydavo iš vieno didelio dubens, kiekvienas teturėdamas savą šaukštą, tai XX a. kiekvienas narys jau turėdavo savo vadinamąjį „bliūdelį“ – ir troboje būdavo murmėjimas, kad tai yra blogai, žmonės susvetimėja, kiekvienas iš savo „bliūdelio“ valgo, nebebendrauja taip, kaip anksčiau prie vieno didžiulio dubens. Galų gale – šeimininkei daugiau darbo! Daug mažiukų dubenėlių plauti, vietoje vieno didelio.
Tie patys plūgai – žagrę tai ant kupros užsimetęs iki arimo nusineši ir pats, o metalinį plūgą pabandyk nusinešti! Tad tokių minusų, tokių priekabių visada rasdavo. Pavyzdžiui, dar seniai ginčydavosi su jaunimu, kad jie suka papirosus, o juk pypkės yra geriau!
– Ar buvo kažkokia motyvacija, kodėl būtent pypkės yra geriau?
– Papirosams reikėjo daugiau pinigų. Pypkę pats galėjai pasidaryti, tabaką – pats užsiauginti. Papirosui bent jau popierių turėdavai pirkti.
Taip pat nesuprasdavo, kam kiekvienam šeimos nariui šukos reikalingos. Užtenka gi vienų šukų šeimynai, kaip kad būdavo anksčiau. Nesuprasdavo, kam reikia tiek daug maudytis, kam kirptis nagus – jei juos galima nusikramtyti.
– Paminėjote, kad emigrantai grįždavo ir investuodavo – pakalbėkime apie lietuvių verslumą. Dabar jis gal ne toks, kokį norėtųsi matyti, bet šiaip jau neblogas. Kaip buvo tada?
– Tais laikais sunku būtų buvę kalbėti ne tik apie verslumą, bet ir amatus. Nes XIX a. pabaigoje iš daugmaž 4,5 tūkstančio stambesnių prekiautojų Lietuvoje prekyba užsiėmė 14 lietuvių. Vėliau jų daugėjo, bet požiūris į verslumą – ypač prekybą – buvo kaip į nuodėmę. Nes verslaudamas tu anksčiau ar vėliau neišvengiamai apgaudinėsi žmones ir katalikui – nebūtinai vien lietuviui – tai yra nederamas užsiėmimas. Žinoma, tai džiugiai patvirtindavo žydai, nes jiems tai buvo iš dalies naudinga.
Katalikų bažnyčia to nesuprasdavo – o vėliau net rėmė prekiautojus – bet labiausiai akis atverdavo emigracija: kai į svetimą kraštą atvykęs lietuvis pamatydavo, kad katalikui visiškai jokia ne nuodėmė užsiimti prekyba, kad Amerikoje kuo puikiausiai veikia salūnai, kad tai kur kas geriau, nei pražūti anglių šachtoje.
Todėl grįžęs jis pats bandydavo prekiauti – kartais su palaikymu, kartais su nepritarimu. Nes pirmieji prekeiviai lietuviai buvo baltos varnos – jie ūkio nevesdavo. Nebūtinai jie būdavo vien prekeiviai – vien jau į aktyviau užsiimančius amatu pradėdavo žiūrėti kreivai. Jei tik šiaip kokį padargą pasitaisydavai, kaimynui pataisydavai – viskas gerai. Bet jei pradėdavai už tai imti pinigus ir taip verslauti – jau žiūrėdavo kreivai.
Santykis su pinigais tariamai pagimdydavo nuodėmę, nes anksčiau ar vėliau turėsi apsukti žmogų. Nesvarbu, kad visi tai daro – lietuvis yra miško ir žemės žmogus, ir jis geriau gyvens pagal tą posakį – „biednai, bet teisingai“.
– O kada įvyko tas lūžis? Kada atsirado pirmieji lietuviai prekeiviai?
– Lietuviai prekeiviai pamažu pradėjo atsirasti prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pradėjo steigtis pirmieji kooperatyvai, jų vis gausėjo – ir galiausiai pradėjo atsirasti stambūs prekybininkai, kaip, tarkime, Vileišiai. Pradėjo veikti saldainių fabrikai, vienas kitas ėmėsi verslo rizikos. 1900-1914 m., iki Pirmojo pasaulinio karo jau buvo viena kita įmonėlė, buvo nemažai kooperatyvų – arba vartotojų draugijų, kaip tuomet vadinta.
Inteligentija tuomet jau suprato, kad gyvenimas miestuose, prekyba yra savotiška tautos stiprybės šaknis. Ir iš tiesų būta net tokių naivių pasamprotavimų, kad į Lietuvą aukso amžius ateis tada, kai lietuviai apsigyvens miestuose ir kai lietuvių rankose bus prekyba. Buvo įsivaizduojama, kad tada iškart taps remiami tautiniai reikalai, bus prikurta įvairių fondų, jaunimui skirtų labdaringų premijų ir t.t. To pavyzdžiu buvo žydai – jie taip elgėsi.
Bet likimas taip lėmė, kad į mūsų rankas pakliuvo ir miestai, ir prekyba – tačiau tas rojus taip ir neatėjo (juokiasi). Galbūt tame yra ir šiek tiek nacionalinio charakterio bruožų, nes į prekybą lietuviai žiūrėjo iš dalies panašiai kaip į medžioklę – reikia naudotis tuo momentu, nes nežinai kas kada pasikeis. Gali kas nors valdžiai užplaukti, gali tau kas nors atsitikti – todėl kol gali, tol plėšriai verslauk.
– Dar viena stipriai romantizuota lietuvių veikla buvo knygnešystė. Žinoma, kai kurie knygas nešė dėl ideologijos – bet juk čia buvo ir verslas?
– Taip, knygnešius galima vadinti pirmaisiais verslininkais, nes knygos kainavo. Knygos buvo nepigios – skaitantys valstiečiai piktindavosi, kad lenkiškos knygos ir kalendoriai yra pigesni, o lenkų kalbą nemažai kas mokėjo.
Iš tiesų knyga kuo toliau nuo valstybės sienos, tuo brangiau kainavo – nes didėjo rizika.
– O kiek kainuodavo knygos?
– Žiūrint kas – ar koks populiaresnis kalendorius, ar maldaknygė, ar koks nors laikraštukas. Katalikiški buvo pigesni, o laisvamaniški – brangesni.
Kainavo nemažai. Jei vertintume dabartiniais eurais, populiariausios maldaknygės galėjo siekti ir iki 75 eurų. Čia turint omenyje, kad ūkis derlingais metais uždirbdavo 3000-5000 eurų, o šeimyną sudarydavo 5-13 žmonių – tad ne kiekvienas sau galėdavo leisti tokią prabangą.
Tačiau knygnešiai nešdavo įvairius assorti – nuo spirito iki revolverių. Iš esmės knygnešystė ir buvo vertinama kaip savotiškas amatas – tų, kurie užsiėmė kontrabanda. Amatas, kurio žmogus imasi iš reikalo. Bet reikalu galėjo būti ir idėja – nes knygnešiai idealistai – kaip J.Bielinis – buvo vertinami kaip lengvai kvaištelėję, ir niekas netikėjo, kad kada bus nepriklausoma Lietuvos valstybė, kad „laikraščiai sudegins rusų okupaciją“, juokais Bielinį net vadino „būsimos Lietuvos karalium“.
Bet dažniau komerciniais knygnešiais tapdavo žmonės, kuriuos prispausdavo bėda. Pavyzdžiui, jei žmogui užvirsdavo medis ant kojos, kaimas ar miestelis surinkdavo pinigų, kad jis galėtų šiaip ne taip pragyventi – ir šiek tiek susitepti pinigais užsipirkdamas tų knygų, maldaknygių ir jas perparduodamas. Tai buvo laikoma kartu ir geru dalyku, bet tu jau vis tiek turėjai santykį su pinigais – kas jau šiek tiek yra nuodėmė.
Tad knygnešius ir kontrabandą reikėtų vertinti ne taip vienareikšmiškai, kaip dabar. Nebuvo jie vien šventieji, visko būdavo.
– Knygnešystė atsirado iš to, kad buvo uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis. Bet knygoje jūs teigiate, kad toks draudimas buvo de facto, bet ne de jure?
– Taip ir buvo. Paskutinio 1863 m. sukilimo metu buvo įvesta karinė padėtis, o jos metu įvesti tam tikri apribojimai. Sukilimą numalšinus, karo padėtį rusai atšaukė, kartu liovėsi galioti ir draudimas, bet tai rusai „pamiršo“.
Tad formaliai uždrausta nebuvo, bet realybėje draudimas buvo taikomas. Galų gale, kai vienas kitas lietuvis tai suvokė – pradėjo bylinėtis. Reikia pasakyti, kad Rusijos imperijoje advokatai ir teismai kai kuriais atžvilgiais buvo palyginus sąžiningi, todėl lietuviai laimėdavo procesus – ir būtent tai vadinama viena iš priežasčių, dėl ko galiausiai spaudos draudimas buvo atšauktas. Beje, kita mažiau žinoma priežastis nurodoma ta, kad knygnešiai ilgainiui pradėjo lietis su revoliucionieriais (1905 m. revoliucija) ir nešdami lietuviškas knygas, vienas kitas paimdavo ir socialistų literatūros.
Valdžia išsigando, kad šios srovės susilies – ir buvo nuspręsta atšaukti draudimą.
– Kaip pasikeitė lietuviška mityba? Dabar senoliai burba, kad jaunimas valgo vien visokias picas, o ne įprastus patiekalus – bet kaip buvo tada?
– Valgymo įpročiai buvo kitokie nei dabar. Lietuviai valgydavo gan dažnai, būdavo tokie pusiauryčiai 6 val. ryto, būdavo ir pusvakariai, kai valgio laiką nustatydavo, sakykime, parskridęs gandras – čia, aišku, toks pusiau pokštas (šypsosi).
Būdavo pusmiegiai – kai žmonės nusnūsdavo valandą po sočių pusryčių (tai buvo svarbiausias dienos valgis). Iš esmės vyravo košės ir sriubos, be abejo – duona. Gerdavo sulą, girą, lengvesnį alų.
Dažniau gėrė kavą ir arbatą. Beje, arbata buvo prabangos gėrimas – turiu omenyje tikrą arbatžolių arbatą, o ne žolelių. Pastaroji, žinoma, būdavo geriama dažnai.
Arbatžolės buvo retas dalykas – net kavą gerdavo dažniau. Arbatos muitai buvo dideli, tad ji buvo vienas iš mielai nešamų knygnešių – arba kontrabandininkų – produktų.
– Šiais laikais kyla vis didesnis nepasitenkinimas kalbininkų veikla – dėl to, kad jie galimai persistengia saugodami ir grynindami kalbą. Bet iš jūsų knygos panašu, kad tai irgi nėra nauja tendencija?
– Tai tikrai nėra naujas dalykas – bet reikėtų suprasti, kad tais laikais Lietuva etniškai buvo margesnė. Ir, pavyzdžiui, nepriklausomybės paskelbimo laikais Kaune išgirsti kalbant lietuviškai buvo pakankamai sudėtinga, tad susirūpinimas buvo natūralus.
Tuo labiau daugybė vietovardžių buvo surusinti: Mažeikiai – Muravjovas, Zarasai – Novo Aleksandrovskas ir t.t. Kalbos reikalų buvo griebtasi ne veltui, tai buvo ir patriotizmo išraiška – karo su bolševikais įkarštyje grupė karininkų net keitėsi pavardes – tačiau reformai sutrukdė lietuviška demokratija, blogąja prasme. Buvo viešai pradėta svarstyti spaudoje, atsirado tiek nuomonių, kad galiausiai rimtos reformos valdžia įgyvendinti nesiryžo.
– Pabaigai – keli mūsų skaitytojų klausimai. Ponia Roberta Kormelceva klausia, ar sutiktumėte su teiginiu, kad istorija savo pirmine prasme yra pasakojimas?
– Sutikčiau. Žinoma, kad tai yra pasakojimas. Tai prasidėjo pirmiausiai prie laužo, medžiotojams pasakojantis prie laužo apie mamutus ir lyginant kaip medžiota seniau.
Tai yra pasakojimas – ir viskas yra pasakojimas, tiek viena ar kita išraiška ir pagrįstumas lemia tai, kad vieno pasakojimo prestižas yra iškeliamas daugiau nei kito.
– Taip pat ponia klausia, ar susiduriate su problema, kad politikai bando perimti istorikų vaidmenis ir spręsti klausimus vietoje jūsų, istorikų?
– Taip, ir kuo didesnė politinė įtampa, kuo aštresnis, dabar jau galima pripažinti, šiuo metu vykstantis Šaltasis karas, tuo labiau istorija tampa įrankiu – dėl ko aš labai liūdžiu – tuo daugiau šalyje atsiranda kaip milijonas krepšinio trenerių, taip ir milijonas istorikų ar jų patarėjų, kurie turi savo tvirtą nuomonę, kaip viskas buvo ir kad visi klysta – tuo labiau visi taiso, pataria.
Kas, beje, nėra visiškai blogai, nes tai rodo didelį susidomėjimą istorija. Tačiau kai prasideda teorijos, kai populiariausia knyga minint kokią nors Žemaitijos sukaktį tampa Chas L. Thourot Pichel „Žemaitija“, man tai atrodo labai jau savotiškai – nes ten kalbama apie ir apie auksinius kardus ir kentaurus.
– O pagal ką patartumėte mokytis atskirti, kur yra patikimas istorinis veikalas, o kur – pritempta fantazija ir matymas to, ką norisi matyti?
– Iš santūrumo, patikima knyga nebus rėksminga. Blaivaus požiūrio skaitytojas turėtų suprasti, kad iš tiesų jokių didelių sensacingų atradimų paprastai nebūna. Nėra masonų suokalbio, tikrai jokie driežažmogiai ar auksiniai kardai nelemia istorijos. Sakyčiau, svarbiausia – santūrumas, atsargumas.
Tai yra nepopuliaru, visi norisi kad kažkas driokstelėtų ir viskas pasikeistų – ir taip, kartais ir mūšiai nulemia vienos šalies likimą, bet daug daugiau nulemia kantrus ir nuoseklus kasdien vykstantis darbas. Kuris pasakojime neatrodo gražiai, bet jei apie tai pasakojama istorijoje – tai greičiau bus tiesa nei sensacija, kad imperija nuvirto per vieną naktį.
Kas, beje, irgi nutinka – bet retokai.
Laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
