Žinoma, kortų dizainas per daugelį metų labai pasikeitė. XVII a. Prancūzijoje keturi kortų karaliai turėjo net vardus ir tapatybes bei atspindėdavo Prancūzijos stiprybes. Neretai kortose buvo Karolio Didžiojo, Karaliaus Dovydo, Julijaus Cezario ir Aleksandro Makedoniečio atvaizdai.
Kur ir kaip atsirado pačios žaidimo kortos, nėra aišku. Istorikas Josephas Needhamas teigia, kad pirmą kartą jos pasirodė Kinijoje, Tangų dinastijos laikais, maždaug IX a. Tačiau tuo metu jos dar nebuvo suskirstytos pagal numerius ir neturėjo spalvingų veikėjų.
Manoma, kad pirmasis karalius kortose pasirodė Indijoje arba Persijoje, o pačios žaidimo kartos į Europą atkeliavo viduramžiais. Mokslininkai yra beveik galutinai įsitikinę, kad žmonės Europoje kortomis pradėjo žaisti vėlyvaisiais viduramžiais – maždaug XIV a. antrojoje pusėje. Maždaug tuo metu Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos dvasininkai ėmė skaityti pamokslus apie žaidimą kortomis ir lošimą kauliukais, bei skatinti žmones šios pramogos atsisakyti.
Viduramžiais žaidimo kortų dizainas buvo be galo įvairus, nors, žinoma, egzistavo ir keletas panašumų, kurie visas kortas vienijo. Remiantis Tarptautine žaidimo kortomis asociacija, dažniausiai kortų malkos turėjo kortų su skaičiais kombinacijas ir tris – o kartais keturias – „karališkas“ kortas: karalių, karalienę, riterį ir valetą. Tada kortos buvo suskirstomos pagal skirtingus ženklus – puodelį, monetą, kardą ir lazdelę.
Europoje kortos – ir visi su jomis susiję žaidimai – tapo itin populiaros, o jų gamintojai ėmė ieškoti būdų, kaip kortas paversti išskirtinėmis. Taip kiekviename regione radosi skirtingas žaidimo kortų dizainas, kuris ilgainiui tose vietose tapo standartu. Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje karalienės iš kaladės buvo visiškai pašalintos, o originalūs simboliai pakeisti varpeliais, širdimis, lapeliais ir būgnais.
Bet būtent prancūzų amatininkai sugalvojo, kaip kortas gaminti efektyviausiai, o jų sukurtas dizainas po kurio laiko ėmė dominuoti Europoje. Remiantis Tarptautine žaidimo kortų asociacija, jie į kaladę grąžino karalienę, bet pasiliko keletą vokiečių sukurtų simbolių, kurie šiandien mums yra be gerai pažįstami – širdis, pikus, kryžius ir būgnus.
Prancūzai taip pat labai stengėsi kurdami karališkas kortas, siedami jas su istorinėmis – ir ne tik – asmenybėmis. XVI a. kortų dizaineriai sugalvojo paeksperimentuoti ir tarp karališkųjų kortų įkomponuoti tokius istorinius asmenis, kaip Romos imperatorius Augustas ir Konstantinas I – bei įtraukti asmenį iš Biblijos, karalių Saliamoną. Tačiau iki XVII a. jie nusprendė pasilikti prie keturių pagrindinių figūrų, kurios reprezentavo ir aukštino Pracūziją.
Karolis Didysis kortų kaladėje gavo širdžių karaliaus rolę žaidimo. Jis buvo valdovas, suvienijęs frankus ir įkūręs didelę Frankų imperiją. Ši korta buvo tarsi priminimas apie Prancūzijos didžią praeitį ir jos monarchų ilgaamžiškumą. Karalius Dovydas, kuris remiantis Biblija suvienijo Izraelio karalystės karalius, gavo pikų karaliaus vaidmenį ir simbolizavo teisiųjų triumfą prieš stipriuosius. Būgnų karaliumi tapo Julijus Cezaris – romėnų herojus, Galijos užkariautojas. Na o kryžių karaliumi tapo Aleksandras Makedonietis – senovės Graikijos valdovas, nugalėjęs persus ir užkariavęs žemes net iki Hindukušo.
Vėliau dar 200 metų Prancūzijoje vyravo praktika kortuose vaizduojamiems veikėjams duoti vardus –tačiau likusioje Europoje tokia tradicija neišplito. Be to, XVIII a. pabaigoje prancūzų revoliucionieriai ėmė nepritarti tokiems žaidimo kortų vaidmenims, nes jie per daug šlovino Prancūziją ir jos monarchiją. Ilgainiui buvo pradėti naudoti neutralesni pavadinimai.
Karališkąsias kortas nustota vadinti realių valdovų vardais maždaug XIX a., todėl šiandien žaidimo kortos, net ir Prancūzijoje, neturi jokių sąsajų su tam tikrais istoriniais valdovais. Na, bet dabar jau žinote, kokia sudėtinga ir ilga yra paprastų žaidimo kortų istorija su kuriomis yra žaidęs kiekvienas.
Parengta pagal „The Vintage News“
