Ir tada kasinėjamoje duobėje pasislinko dirvožemis – ir pasirodė mažas baltas marmuro gabalėlis, kuris įžiebė nusivylusiems archeologams viltį.
„Aš meldžiausi. Tikėjausi, kad tai nėra tik paprastas marmuro gabalas“, – sakė C.L.Papakosta.
Jų nuostabai paaiškėjo, kad tas nedidelis marmuro gabalėlis yra helenizmo periodo (Graikijos istorijos periodas, prasidėjęs nuo Aleksandro Makedoniečio mirties) statulos, atvaizduojančios patį valdovą, dalis. Šis atradimas suteikė nemažai motyvacijos viltį praradusiems archeologams nemesti savo pradėto darbo.
Po septynerių metų C.L.Papakosta, kuri vadovauja Aleksandrijos civilizacijos tyrimų institutui, ir jos komanda jau nusikasė daugiau nei 10 metrų po moderniąja Aleksandrija Ir tada kasinėjamoje duobėje pasislinko dirvožemis – ir pasirodė mažas baltas marmuro gabalėlis, kuris įžiebė nusivylusiems archeologams viltį ir atrado senovinio miesto karališkąjį kvartalą.
„Tai pirmas kartas, kai buvo rasti originalūs Aleksandrijos pamatai. Juos pamačius, per kūną perėjo šiurpuliukai“, – teigia archeologas Fredrikas Hiebertas.
Be to, ši archeologinė aikštelė gali slėpti ir vieną didžiausių archeologinių svajonių – prarastąjį Aleksandro Makedoniečio kapą.
Jūros kyla, miestas skęsta
Makedonijos karaliumi Aleksandras tapo, kai jam buvo vos 20 metų. Jo tėvas Pilypas II buvo nužudytas 336 metais pr.m.e. Per 12 metų Aleksandras Makedonietis nugalėjo kiekvieną imperiją, kuri stojo prieš jį – o tarp tokių buvo ir Persija bei Egiptas, kuriame jis galiausiai pasiskelbė faraonu. Legendinis karvedys mirė 323 metais pr.m.e., būdamas 32 metų. Tačiau net ir po to Aleksandras Makedonietis ramybės negavo.
Po jo mirties patarėjai ilgai ginčijosi, bet nusprendė, kad didis jų valdovas turi būti palaidotas Memfyje (Egipte), tačiau vėliau jo kūnas buvo perkeltas į kapą Aleksandrijoje. Čia Aleksandro Makedoniečio poilsio vieta buvo garbinama kaip dievo šventykla.
Tačiau ne tik valdovo kapas, bet ir visa Aleksandrija buvo pavojuje – ne dėl to, kad į miestą gali įsiveržti priešai, bet dėl gamtos stichijų, kurios ėmė niokoti teritoriją. 356 metais miestui smogė cunamis, o vėliau pavojų kėlė žemės drebėjimai ir didėjantis jūros lygis, kuris ir šiandieninei Aleksandrijai yra didelė problema.
Kadangi pats miestas yra pastatytas prie Nilo deltos, pradėjus kilti vandens lygiui, senovinė miesto dalis ėmė paprasčiausiai skęsti po 0,25 cm per metus – kas yra daugiau nei 3,5 metro nuo Aleksandro Makedoniečio mirties. Pati Aleksandrija išliko statydama naujus statinius ant senų miesto dalių ir didindama savo populiaciją – kuri dabar yra didesnė nei 5 milijonai.
Bėgant laikui, originalūs miesto pastatai buvo palaidoti ir užmiršti – o kartu su jais ir Aleksandro Makedoniečio kapas. Ir nors senoviniuose tekstuose kapo vieta yra aprašyta, moderniame mieste ją rasti itin sunku – nors archeologų tai nesustabdė.
Patys naujausi duomenys rodo, kad iš viso archeologai atliko 140 oficialių kasinėjimų – bet visi jie buvo nesėkmingi. Žinoma, kiekviena nesėkmė didina smalsumą, ir jei kada nors atrasime Aleksandro Makedoniečio kapą – atradimas bus lygiavertis Tutanchamono kapo atradimui.
Kastuvai, pompos ir kantrybė
C.L.Papakostą toliau kasti motyvuoja viltis, kad pavyks rasti ką nors didelio – pagrindinis tikslas, žinoma, yra Aleksandro Makedoniečio kapas. Archeologė remiasi senoviniais dokumentais ir XIX a. Aleksandrijos žemėlapiu. Žinoma, neapsieinama ir be šiuolaikinių technologijų – pavyzdžiui, elektrinės varžos tomografijos (ERT), kuri padeda nustatyti, kur kasti. ERT paleidžia elektros srovę per dirvožemį, išmatuoja pasipriešinimą ir taip randa įvairius objektus po žeme. Kol kas komandai pavyko identifikuoti 14 anomalijų, kurios gali byloti apie įvairius požeminius objektus.
Naudojant įvairius kasinėjimo metodus ir šiuolaikines technologijas, C.L.Papakostai ir jos komandai pavyksta atrasti vis daugiau ir daugiau senovinio miesto karališkojo kvartalo dalių. Jie jau atrado senovinį romėnų kelią ir didelio visuomeninio pastato liekanas. Kiekvienas šis atradimas yra žingsnis arčiau prarasto Aleksandro Makedoniečio kapo, rašo „National Geographic“.
„Labai džiaugiuosi, kad išvydusi, kokios blogos būklės buvo ši aikštelė tada, kai pirmą kartą atvažiavau, nepasidaviau. Mums reikėjo sukonstruoti sudėtingą siurblių ir žarnų sistemą, kad aikštelė būtų pakankamai sausa kasinėjimams. Buvau atkakli ir tęsiau pradėtą darbą“, – pasakoja C.L.Papakosta.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad retai archeologas pasilieka vienoje vietoje 21-erius metus“, – teigė F.Hiebertas, kuris stebisi tokiu dideliu archeologės atkaklumu. Jis C.L.Papakosta lygina su boksininku, kuris po kovos atsitiesia ir vėl grįžta į ringą.
Pati C.L.Papasakosta yra įsitikinusi, kad bet kada gali atrasti prarastąjį kapą. Žinoma, ji numalšina savo optimizmą sveika realizmo doze.
„Rasti Aleksandro Makedoniečio kapą tikrai nėra lengva. Bet aš esu Aleksandrijos centre, karališkame kvartale – čia visos galimybės yra mano naudai“, – sako archeologė.
