Į šias struktūras jų autorė dr. Giedrė Tamulaitienė nusprendė pažvelgti meniškai ir pateikti savo interpretacijas.
„Esu baltymų kristalografė, auginu baltymų kristalus ir panaudodama rentgenostruktūrinės analizės metodą nustatau jų erdvines struktūras. Kristalografai juokauja, kad svarbiausias jų darbo tikslas – gražūs paveikslėliai. Tačiau informacija apie konkretaus baltymo aminorūgščių išsidėstymą erdvėje, kurią atskleidžia šie paveikslėliai, yra ne mažiau svarbi, nes suteikia žinių apie baltymų formą, jų funkciją, evoliucinius ryšius tarp baltymų ir padeda suprasti ligų priežastis ir sukurti naujus vaistus“, – teigia dr. G. Tamulaitienė.
Pasak mokslininkės, kelias iki gražių paveikslėlių ilgas: „Pirmiausia reikia klonuoti norimo baltymo geną ir išgryninti baltymą. Tada rasti sąlygas, kuriomis baltymas kristalinasi. Tam kartais prireikia išbandyti tūkstančius įvairiausių tirpalų, todėl į pagalbą pasitelkiame robotus. Gavę baltymo kristalus surenkame jų rentgeno spindulių difrakcijos duomenis. Tuomet pasitelkus panašių baltymų struktūras arba sunkiaisiais atomais modifikuotų kristalų duomenis ir panaudojant kompiuterines programas galima suskaičiuoti elektronų tankį, pagal kurį modeliuojama ir tikslinama baltymo struktūra. Ir tik tuomet ateina paveikslėlių eilė.“
Parodoje eksponuojama 20 baltymų ir jų kompleksų struktūrų nuotraukų. „Širdis“, „Alyvos“, „Mimoza“, „Vienatvė“, „Neišsipildžiusi svajonė“, „Kalėdų eglutė“, „Kas viduje?“ – tokie ir panašūs pavadinimai mokslinius objektus, rodos, paverčia tikrais meno kūriniais, keliančiais klausimus apie mokslo ir meno sintezę. Ar mokslinio tyrimo objektas gali tapti meno kūriniu? Kur slypi riba tarp mokslo ir meno? Šiuos klausimus parodos atidaryme pamėgins pagvildenti ne tik dr. G. Tamulaitienė, bet ir Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyriaus vadovas prof. Virginijus Šikšnys, VU GMC direktorius dr. Gintaras Valinčius.
Paroda VU GMC pirmo aukšto koridoriuje veiks porą mėnesių. Planuojama, kad vėliau ji iškeliaus į kitas Vilniaus erdves.
