Statiniai ir konstrukcijos pačių įvairiausių dydžių ir formų, ir archeologai kol kas nėra tikri, kam ir kada visa tai buvo naudojama.
Apie 75 proc. Vakarų Sacharos teritorijos – kurią daugiausia sudaro pakrantė – priklauso Marokui, o 25 proc. – Sacharos Arabų Demokratinei Respublikai. Iki 1991 m. šios dvi valstybės kariavo viena su kita.
2002 – 2009 m. archeologai tyrinėjo kraštovaizdį ir šiek tiek kasinėjo Vakarų Sacharos dalyje, priklausančiai Sacharos Arabų Demokratinei Respublikai. Jie taip pat tyrinėjo palydovinius „Google Earth vaizdus, ir ką tik išleido knygą – „The Archaeology of Western Sahara: A Synthesis of Fieldwork, 2002 to 2009“ (liet. „Archeologija Vakarų Sacharoje: Lauko darbų sintezė 2002-2009).
„Dėl istorinio konflikto išsamūs archeologiniai ir paleoaplinkos tyrimai Vakarų Sacharoje buvo itin riboti, – teigia Rytų Anglijos universiteto dėstytoja Joanne Clarke ir nepriklausomas tyrėjas Nickas Brooksas. – Vakarų Sacharos archeologinis žemėlapis lieka tiesiogine ir vaizdine prasme beveik tuščias, ypač atokiau nuo Atlanto vandenyno pakrantės“.
Jie taip pažymi, kad žmonės, gyvenantys toje zonoje, žino apie akmeninius statinius, o kai kuriuos akmenų meno tyrimus Vakarų Sacharoje atliko Ispanijos mokslininkai.
Paslaptingos struktūros
Akmeninės konstrukcijos suprojektuotos pačiais įvairiausiai būdais. Kai kurių statinių forma kaip pusmėnulio, kai kurių – pilni apskritimai, o kai kurie – ir visiškai tiesių linijų stačiakampiai, kurie atrodo tarsi platformos. Kai kurie statiniai susideda iš uolienų, sukrautų į krūvą. O kai kurios struktūros primena minėtų dalykų kombinacijas. Pavyzdžiui, vienas statinys yra mišinys iš tiesių linijų, akmenų ratų, platformos, ir uolienų krūvos – ir visa tai 630 metrų ilgio.
Ir nors archeologai nėra tikri dėl statinių paskirties, vis dėlto jie mano, kad kai kurie gali žymėti kapus. Šiose vietose atlikta mažai kasinėjimų, todėl rasti tik keli artefaktai, kurių amžių galima būtų išmatuoti radioaktyviuoju metodu. Tarp kelių kasinėtų radimviečių yra ir du „tumuli“ (uolienų krūvos), kuriose buvo palaidoti žmonės – ir panašu, kad tai buvo padaryta prieš 1500 metų.
Tyrimai rodo, kad Vakarų Sachara kažkada buvo drėgnesnė vieta, galinti išlaikyti daugiau gyvūnijos, nei šiandien. Archeologai užfiksavo iš uolų kurtą meną, vaizduojantį galvijus, žirafas, oriksus (antilopių rūšis) ir berberinius avinus, o aplinkos tyrinėtojai rado įrodymų, kad čia būta ežerų ir kitų vandens šaltinių, kurie prieš tūkstančius metų išdžiūvo.
Problemos dėl saugumo
Šiuo metu problemos dėl saugumo regione reiškia, kad lauko darbai sustojo, portalui „Live Science“ sako J.Clarke ir N.Brooksas. Regionuose netoli Vakarų Sacharos veikia teroristinė Islamiškojo Mahribo al-Quaeda grupuotė, ir 2013 m. jie iš Tindoufo pabėgėlių stovyklos Alžyre jie pagrobė du iš Ispanijos atvykusius savanorius darbuotojus – visa tai nutiko visai prie pat Vakarų Sacharos sienos.
Ir nors Sacharos Arabų Demokratinė Respublika griežtai priešinasi teroristinei grupuotei, valdžios institucijoms labai sunku veiksmingai patruliuoti didelėse dykumos teritorijose, kuriose ir yra akmeninės konstrukcijos, sako mokslininkai. Tai reiškia, kad archeologai dabar negali dirbti saugiai. Ši problema nėra unikali Vakarų Sacharai – dėl grėsmės, kurią kelia teroristų ir ekstremistų grupės regione archeologai dabar negali dirbti daugelyje Šiaurės Afrikos šalių.
Parengta pagal „Live Science“.
