Paprasta akimi čia labai kažko neįžiūrėsi – viską dengia augalija. Ir net po tris dešimtmečius trukusių atidžių tyrimų, archeologai vos prakrapštė seniai prarastos gyvenvietės paviršių. Bet pasinaudojus šviesos radaro – lidaro (angl. Light Detection and Ranging) – technologija, vietovė atskleidė savo paslaptį: čia buvo tikras metropolis, kurį sudarė šimtai namų ūkių ir prekybos tinklas.
Tyrimas iš užmaršties sugrąžino Kwenengo miestą – tswana etninės grupės namus. Kadaise čia stovėjo apie 800 sodybų ir gyveno ne mažiau nei 10 000 žmonių.
„Tai reiškia, kad mes užpildome didžiulę istorinę spragą, ypač pietinėje Afrikoje, nes iki šiol nežinojome jokių rašytinių šaltinių apie ikikolonijinę pietų Afriką“, – sako Witwatersrando universiteto archeologė Fern Imbali Sixwanha.
Klestintis miestas
Taigi, istorinė spraga pildoma pasitelkus lidarą – technologiją, kuri praėjusių metų pradžioje padėjo atskleisti ir majų megalopolį.
Stebėdami lazerio spindulius, atsimušančius nuo vakarinių Suikerbosrando kalvų šlaitų, mokslininkai gavo galimybę virtualiai peržvelgti kiaurai visą augaliją ir pamatė kažkada šurmuliavusį miestą.
Tyrimas atskleidžia, kad Kwenengo, kurio plotas buvo apie 20 kvadratinių kilometrų, klestėjimo laikai buvo XV-XIX a.
Keletas porų lygiagrečių uolinių sienų sufleruoja, kad į miestą vedė daug praėjimų, iš kurių nemažai buvo skirtų gyvulių varymui – miesto dalyse buvo laikomos karvių ir kitų gyvulių bandos. Be to, viduryje Kwenengo yra dviejų masyvių aptvarų liekanos, kurios kartu užima maždaug 10 000 kvadratinių metrų plotą. Mokslininkai mano, kad tai buvo kraalai (afrikietiški aptvėrimai gyvuliams, gyvenvietės viduryje), kuriuose galima buvo sutalpinti beveik tūkstantį galvijų.
Bet kaip ir dauguma kitų tswanų miestų, manoma, Kwenengas po pilietinių neramumų nunyko.
Pranyko gyventojai, akmens bokštai, sodybos, gyvuliai, turtas. Tačiau, ačiū lidarui, istorija išlieka.
„Vienas iš labiausiai pradžiuginusių dalykų dalykų buvo tai, kad turėjau galimybę suvokti, ką mes mes veikėme praeityje, tai suteikia mums platesnį suvokimą apie Pietų Afrikos žmones, kas jie buvo, ir kuo jie užsiėmė, nes dabar galima iš naujo atrasti tą veiklos kryptį ir tiesiog bendrą visuomenės sąveiką“, – „Africa News“ sakė F.I.Sixwanha.
