Kita vertus, frazė „grįžimas į viduramžius“ dažnai naudojama kaip įžeidimas, turint omenyje, kokie žmonės tais laikais buvo atsilikę ir barbariški. Ir pats laikotarpis suprantamas kaip žmonijos progreso pauzė, tarp antikos ir renesanso. Tuo metu gyvenę žmonės įsivaizduojami neišslilavinę, apie vandens ir muilo kombinaciją negirdėję bei pasiryžę sudeginti ant laužo bet ką, kas mes iššūkį jų prietarams.
Tačiau ar tikrai viduramžiai buvo tokie tamsūs amžiai?
Viduramžiai įprastai skaičiuojami nuo vakarų Romos žlugimo V amžiuje. Tačiau jau šis žlugimo klausimas gana komplikuotas. Edwardas Gibbonas savo 1776 m. pasirodžiusia knyga „Romos nuosmukis ir žlugimas“ išpopuliarino šią koncepciją. Tačiau šiandieniniai istorikai yra labiau linkę kalbėti apie transformaciją, pokytį ar adaptaciją – o ne destrukciją ar krizę. Germanų ir kitos gentys, gyvenusios Romos teritorijoje dar prieš Romos žlugimą, tapo romanizuotomis ir perėmė dalį kultūrinių Romos praktikų ir institucijų.
Puiki to iliustracija būtų Frankų karaliaus Theodeberto pirmojo VI amžiuje kaldintos monetos, kuriose jis vaizduojamas Romos imperatoriaus stiliumi. Taip pat Romos infrastrūktura staiga neišnyko – miestai toliau buvo apgyvendinti ir naudojami – pavyzdžiui, Romos panteonas, nuo VII amžiaus pertvarkytas į Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bažnyčią, ir nenutrūkstamai naudojamas.
Viena perimta ir toliau naudojama Romos kultūros dalis buvo viešosios vonios. Jų naudojimas protarpiais susilaukdavo bažnyčios kritikos – bet ne dėl higienos ar sveikatos aspektų, kurie buvo skatinami, o dėl moralės: nes ne visur patalpos vyrams ir moterims buvoatskirtos, taip pat dažnai viešos vonios kartu buvo ir viešnamis.
Vonių populiarumas matomas ir iš paminėjimų literatūroje – pavyzdžiui, komiška XIII a. prancūzų poema „Le Roman de la Rose“ aprašo situaciją, kai žmona sakos, jog serga ir jai neužtenka dviejų vonių namie, todėl būtinai reikia eitį į viešąją garinę vonią, kur iš tiesų susitinka ji savo meilužį.
O kalbant apie kasdienį gyvenimą, kitas populiarus teiginys yra tas, kad viduramžiais vidutinė gyvenimo trukmė buvo 30 metų. Tai yra tiesa, tačiau tai nereiškia, kad keturiasdešimtmetis buvo laikomas senu. Šis skaičius gaunamas, įskaičiuojant ir labai didelį vaikų mirtingumą. Tačiau jei vyras išgyvendavo iki dvidešimties metų, jis turėjo neblogus šansus sulaukti ir šešiasdešimties.
O svarbiausia tema, žinoma, buvo mokslas. Šiuo laikotarpiu būta nemažai išradimų: plūgas, pasagos, akiniai, mechaninis laikrodis, vėjo malūnas, aukštakrosnė. Mokslas vystėsi ir žinos toliau buvo sėkmingai perduodamos – ypač nuo XII amžiaus pradėjus steigtis universitetams.
O daugiau įdomybių apie mokslą viduramžiais bei jo santykį su religija pamatysite šiame vaizdo įraše, kuri parengė filosofijos ir mokslo populiarinimo kanalas „Ar tikrai?“:
