Pirmą kartą šis terminas pasirodė apie 1916 m., kai nusikaltėliai ėmė mėgdžioti garsiausią pasaulio serijinį žudiką – Džeką Skerdiką. Jo pagrindinis taikinys būdavo moterys, o „parašas“ – vidinių organų pašalinimas. Nusikaltėlis niekada nebuvo identifikuotas, o jo motyvai taip ir liko nežinomi.
Lietuvoje „copycat“ nusikaltimų taip pat pasitaiko. Gana neseniai socialiniuose tinkluose ir spaudoje buvo stipriai diskutuojama apie adatas bananuose. Nors nuo šių nelinksmų pokštų nė vienas žmogus rimtai nenukentėjo, tai vis tiek sukėlė daug baimės aplinkiniams – ir nuostolių prekybos centrams.
„Iš esmės tai galėtų būti įvardinama kaip teroristinis aktas, kuriuo yra siekiama paveikti nekaltus, nepažįstamus ir nežinomus žmones“, – teigia kriminologas dr. Alfredas Kiškis.
Dar vienas „copycat“ nusikaltimų Lietuvoje pavyzdys – dujų purškimas mokykloje. Vienu iš šių atvejų trims moksleivėms prireikė medikų pagalbos, o kitu – dujų ataką įvykdęs mokinys buvo pašalintas iš mokyklos.
„Tie žmonės, kurie nesulaukia dėmesio priimtinais būdais – iš draugų ar darbe, bei tie, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, bando gauti pripažinimą asocialiais ir visuomenei nepriimtinais būdais“, – sako psichologė Vita Mikuličiūtė.
Lietuviai tokius nusikaltimus sugalvoja ne patys. Adatų bananuose atvejis pirmiausia buvo plačiai aprašytas Australijos žiniasklaidoje, o dujos mokykloje – Amerikos. Jau gan senai manoma, kad „copycat“ nusikaltimai ir žiniasklaida yra glaudžiai susiję.
„Labai svarbu kokias pasekmes žmonės mato. Jei nusikaltėlis gauna apdovanojimą – išsisuka nuo bausmės, gauna daug dėmesio socialiniuose tinkluose, aplinkinių tarpe, daug apie tai būna žiniasklaidos straipsnių – yra tikimybė, kad kitas tai kartos“, – teigia V.Mikuličiūtė.
Psichologė „copycat“ nusikaltimus lygina su Verterio efektu – nusižudžius garsiai žvaigždei, aplinkiniai irgi seka jo pavyzdžiu. Kitaip sakant, padidėja savižudybių skaičius. Iš dalies tai gali būti dėl to, jog žiniasklaida neretai tokias naujienas pateikia idealizuodama ir romantiduozama auką, o kiti to irgi siekia.
„Reikėtų reaguoti neigiamai, demonstruoti, kad tas elgesys yra netinkamas. Žiniasklaida turėtų nerašyti apie tai arba pateikti tik sausus faktus, neidealizuoti, neromantizuoti ir parodyti jog toks elegesys yra blogas ir nepateisinamas“, – prideda V.Mikuličiūtė.
Tuo tarpu A.Kiškis pateikia daugiau socialinius šios problemos sprendimo būdus. Jo nuomone yra labai svarbu skatinti toleranciją, lygybę, teisėtumą bei abipusę pagarbą. Taip pat gyventojų įvairovės pripažinimą, pagarbą tam, kuris elgiasi kitaip jei tik jis nedaro kokios nors piktadarystės.
„Žinoma, svarbūs ir tokie aspektai kaip ekonomika ir finansai, skurdo šalinimas, apskritai beviltiškumo ir nevilties šalinimas – nes būtent šis jausmas priverčia žmogų pasielgti blogai“, – sako A.Kiškis.
Tam, kad žmogus įvykdytų tokį nusikaltimą, jis nebūtinai turi būti linkęs į nusikalstamą veiklą. Mūsų mąstymą iš dalies sudaro jau matyti, girdėti ir daryti dalykai, todėl net nepagalvoję imame ir padarome kažką netinkamo – o apie tai pagalvojame tik vėliau.
„Ne viską mes patys sukuriam, ne visus dviračius išrandam, kai kurie dalykai jau yra žinomi. Analogiškose situacijose žmonės ima veikti panašiai, kaip girdėjo, skaitė žiniasklaidoje ar matė filmuose", - teigia A.Kiškis.
V.Mikuličiūtė kaip pavyzdį mini Stanfordo kalėjimo eksperimentą. Čia demonstruojama, kad žmogaus elgesys priklauso nuo socialinių aplinkybių. Net normalus ir sveikas žmogus patekęs į tam tikrą padėį, gali pradėti elgtis žiauriai ir agresyviai.
„Jei yra sudaromos tokios sąlygos, o tuo pačiu garantuojamas anonimiškumas, tas žmogus ima matyti, kad kažkas kitas prisiims atsakomybę, jis nebus atsakingas - tai skatina daryti nusikaltimus", - sako V.Mikuličiūtė.
