Muzika
Be abejonės, Viena – tai klasikinės muzikos miestas. Čia gimė, gyveno ar kūrė tokios klasikinės muzikos legendos, kaip Wolfgangas Amadeus Mozartas, Joesphas Haydnas, Johannas Straussas, Antonio Salieri, jau minėtas Johannesas Brahmsas ir kiti.
Todėl nenuostabu, kad naujųjų laikų simfonijai – simfonijai, kuri padėjo tam tikrą riboženklį muzikos istorijoje – „Huawei“ pasirinko šį miestą. Ir štai – ištaiginga (nors ir sąlyginai nedidelė, iki 600 vietų) salė, sakoma, savo akustinėmis charakteristikomis prilygstanti legendinei tuose pačiuose rūmuose esančiai Didžiajai Salei (austr. „Große Musikvereinssaal“), kuri savo ruožtu stovi vienoje gretoje su Berlyno Dramos teatru, Amsterdamo Karališkaisiais koncertų rūmais (oland. Concertgebouw) ir Bostono Simfonijos rūmais – geriausiomis vietomis simfoniniams koncertams pasaulyje.
Ant scenos – gana nedidelis (bet, teigiama, iš geriausių Vienos orkestrų muzikantų surinktas) „Synchron Stage Orchestra“, dirigentas ir ekranas su vaizdu.
Pasigirsta muzika.
Jei apibūdinti „Šviesos simfoniją“ paprastai – tai modernizuota klasikinė simfonija, idealiai tinkanti šiuolaikiniam mokslinės fantastikos filmui, turbūt labiausiai – kosmine tema. Ne tokiai juostai, kurioje vien blyksi lazeriai ir savo biustais bei (ne)apsirengimu dėl žiūrovo simpatijų kovoja gražuolės, bet gerokai intelektualesniam. Ir tikrai epiškam. Net sunku surasti palyginimą, kokiam – gal „Blade Runner“ trečiajai daliai? Ar kokiai XXI amžiaus „2001 Kosminės Odisėjos“ reinkarnacijai?
Visas kūrinys nėra ilgas – kažkur apie 20 su trupučiu minučių. Ir garsas tobulai dera prie rodomų Šiaurės pašvaistės vaizdų – kaip vėliau paaiškės, ne be reikalo.
Bet jei nežinotum, tikrai neatskirtum, kad čia kažkur nagus (na gerai, mikroschemas) prikišo Dirbtinis Intelektas. Tai kur čia triukas?
Visas įdomumas prasideda tada, kai spaudos konferencijos metu projekto kūrėjai papasakojo, kaip viskas buvo padaryta.
Dirbtinis intelektas
Teisybės dėlei, tai nėra pirmasis muzikos kūrinys, kurį sukūrė Dirbtinis Intelektas. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, pirmuoju moderniu Dirbtinio Intelekto kūriniu ko gero yra black metalo albumas „Coditany of Timeness“, kurį 2018 gruodžio pradžioje pristatė projektas „Dadabots“. Tai – tikra DI kūryba: giluminio mokymosi (angl. deep learning) algoritmui buvo sumaitintas black metal albumas, algoritmas apsimokė ir sugeneravo savo kūrinį.
Antra, „Huawei“ ir partnerių sukurta „Sound of Light“ nėra DI kūrinys. Tai yra žmogaus kūrinys, sukurptas iš DI sukurtų dalių. Taip, galutinę kompoziciją kūrė žmogus – tikrai originalus ir inovatyvus kompozitorius Markas Sayfritzas.
Bet nuo to ne ką mažiau įdomu. Nes DI čia tikrai prisidėjo, ir smarkiai.
„Visų pirma, DI išanalizavo krūvas Šiaurės pašvaistės vaizdų – ir išmoko jas skirti ir skirstyti pagal tam tikras charakteristikas. DI išanalizavo temporalines (laiko – red. past.) ir kitas reikšmes – kaip greitai pašvaistė keičiasi, kiek šviesi ir t.t. Tada kiekvienai pašvaistei buvo priskirtas žmogaus sukomponuotas motyvas – nuotaika, norimas perteikti jausmas. Tai tapo pirmu sluoksniu“, – pasakoja projekto kūrybinis direktorius Maciejus Zasada.
Bet žinoma, buvo ir antras sluoksnis. Vyras pasakoja, kad toliau buvo naudojamos jau minėtos dinaminės reikšmės, ir buvo pasitelktas „kompiuterinis matymas“ (angl. computer vision) – algoritmų sistema, leidžianti DI interpretuoti bei tam tikra prasme suvokti pateikiamus vaizdus (jei konkrečiau – buvo naudojama „optical flow“ savybė). Tad DI stebėjo kai kinta vaizdai ir pagal tai derino kompozitoriaus jau pasiūlytą muziką – ir galiausiai sukūrė savo muzikos fragmentus, iš kurių galiausiai kompozitorius sudėliojo bendrą simfoniją.
„Trumpai tariant, mes dibtiniam intelektui suteikėme gebėjimą suprasti pašvaistes, kategorizuoti jas – o tada išmokėme suprasti muziką, melodiją. Ir visa tai sujungėme, – aiškina vyresnysis „Huawei“ produktų rinkodaros vadybininkas Peteris Gaudenas. – Ir čia prasideda meniškumas. DI negali egzistuoti be žmogaus. Mes padedame jam mokytis. DI yra sukurtas padėti žmonijai, tai yra simbiotinis santykis. Kompozitorius ir dirigentas paima DI sukurtą bazę ir ima iš jos kurti“.
„Sound of Light” – tai duomenimis pagrįstas menas (angl. data driven art), apbibendrina M.Zasada.
Kas įdomu – visas DI darbas buvo atliktas išmaniuoju telefonu, „Huawei Mate 20 Pro”, o jei tiksliau – jame esančia „Kirin 980” mikroschema. Iki šiol tokiems dalykams buvo naudojami serveriai, o vaizdų atpažinimui - galingos vaizdo plokštės, bet dabar tai jau įmanoma padaryti į kišenę telpančiu įrenginiu.
Kada nutiks taip, kad galėsime nukreipti kamerą į pageidaujamą vaizdą, o telefonas pavers jį muzika? „Tada, kai į telefoną sutalpinsime kompozitorių. Bet bent jau M.Sayfritzas nėra toks mažytis, kad tilptų į telefono vidų”, – juokauja P.Gaudenas.
Kūrėjai teigia, kad visas projektas truko 3 mėnesius. Visų pirma, profesionalus „pašvaisčių gaudytojas” Kjetilas Skogli – gidas, vedantis turistus stebėti Šiaurės pašvaistes Norvegijos Tromso mieste – padėjo surinkti daug vaizdinės pašvaisčių medžiagos. Paraleliai buvo kuriama programinė įranga, o sukaupus pakankamai vaizdinių pašvaisčių duomenų, prasidėjo DI apmokymas, kūryba, galutinės simfonijos kūrimas ir darbas su orkestru.
Tad apibendrinant - šiuo atveju DI yra ne kūrėjas, bet galingas pagalbininkas, į muzikos komponavimą atnešantis tiek naują požiūrį, tiek naujas galimybes, tiek naujas idėjas. Galima neabejoti, kad ateityje tokių projektų bus ir daugiau.
Bet bijantiems, kad DI kūryboje išstums žmogų, norisi priminti P.Gaueno žodžius: „DI negali egzistuoti be žmogaus. Mes padedame jam mokytis. DI yra sukurtas padėti žmonijai, tai yra simbiotinis santykis”.
O tu, Mocartai, pasisilink. Jokiu būdu nesakome „pasitrauk nuo scenos” – bet priimk naujus kolegas, kuriančius keisčiausiais, įdomiausiais ir neįtikėtinamiausiais būdais.
