Šie pleištai, beje, buvo naudojami ne visada ir ne visur. Kartais lokomotyvai būdavo naudojami vagonams stumti, o kartais veikdavo trumpuose maršrutuose. Tokie pleištai buvo itin plačiai naudojami JAV, kur traukiniai keliaudavo tolimus atstumus. Ten jie ir buvo didžiausi, todėl jie ir yra toks pastebimas motyvas senuose amerikietiškuose filmuose.
Šie pleištai turėjo nuo bėgių pašalinti įvairias kliūtis – nuvirtusius medžius, vaikų pastatytus besmegenius ir net užsižiopsojusius gyvūnus. Šis įtaisas dažnai vadintas „karvių stumtuvu“. Įvairūs sunkūs objektai traukiniams buvo pavojingi – galėjo traukinius nukreipti nuo bėgių. Todėl juos reikėjo šalinti labai efektyviai, net kai traukiniui nebuvo vietos sustoti. Būtent tai šie pleištai ir darė.
Tačiau šių dienų ir lokomotyvai nieko tokio panašaus neturi – kodėl?
Iš tiesų ir šiuolaikiniai traukiniai turi šiokias tokias apsaugas nuo ant bėgių paliktų ar užvirtusių daiktų. Dažnai tai yra strypai, sumontuoti priešais pirmuosius lokomotyvo riedmenis (nuotraukoje apibrauktas raudonai). Kitaip tariant, didelio išraiškingo pleišto nebeliko, bet kodėl?
Visų pirma – dėl to, kad jo nebereikia. Geležinkeliai yra gerai prižiūrimi, šalia bėgių retai auga pavojingi medžiai, o patys lokomotyvai yra gerokai geresni nei senoviniai garvežiai. Taip pat svarbu ir tai, kad senasis pleištas veikė labai specifiškai – jis kliūtis pakeldavo nuo bėgių, o tada nusviesdavo šalin. Šiuolaikinio dyzelinio lokomotyvo mašinisto kabina yra pačiame priekyje, todėl nuo bėgių pakelti daiktai gali pridaryti tik papildomos žalos ir kelti pavojų darbuotojams.
Bet nereikėtų sakyti, kad stumtuvai visiškai pranyko – jie tiesiog susitraukė:
Dabar lokomotyvų priekyje montuojami plokštesni įtaisai. Jie puikiai valo sniegą ir apsaugo lokomotyvo riedmenis. Tik atrodo, aišku, ne taip įspūdingai.
