Kasinėjimo metu buvo atrastos kelios pagrindinės metalinės V1 bombos detalės. Tai buvo vienas iš tūkstančio Vokietijos sukurtų „keršto ginklų“, kuriuos nacistinė Vokietija sukūrė per paskutinius Antrojo pasaulinio karo mėnesius.
Kasinėjimų vadovas Colinas Welchas teigia, kad beveik 10 tūkst. tokių bombų buvo paleistos iš specialios platformos vokiečių kontroliuojamoje Olandijoje 1944-1945 m, o taikiniu buvo pietryčių Anglija.
Bomba buvo iškasta Kento grafystėje, netoli Ašfordo miesto Anglijoje. Antrojo pasaulinio karo metu naikintuvų pilotai buvo įgudę numušti skriejančias raketas, o jiems padėjo ir prieš lėktuvus nukreipta artilerija.
Nepaisant to, kad daug bombų buvo prarasta, nemaža dalis vis dėl to pasiekė savo taikinius ir nužudė daugiau nei 6 tūkst. žmonių – o sužeidė daugiau nei 10 000.
V1 dažnai sukeldavo ir gaisrus.
Nacių „keršto ginklai“
Londono karo muziejus teigia, kad V1 sparnų mojis siekė 5 metrir turėjo itin sporgų užtaisą, sveriantį apie 850 kg. Šis muziejus savo kolekcijoje turi ir turi nedetonuotą V1.
Ši bomba dažniausiai buvo paleidžiama nuo specialios rampos ir dėl naudojamo impulsinio reaktyvinio variklio pasiekdavo 640 km/h greitį. Būtent dėl to V1 gavo zvimbiančios bombos pravardę. C.Welchas sako, kad šios bombos keliamų garsų bijojo visa pietryčių Anglija – ypač jei garsas sklido virš galvos.
„Tai buvo labai specifinis, žemas garsas, panašus į dvitakčio variklio. Kai bomba skriedavo, galėjai girdėti variklio sproginėjimą“, – teigia C.Welchas.
Pasak Londono karo muziejaus, V1 turėjo ir suspaustu oru valdomą orientavimosi sistemą, ir galėdavo nuskrieti 240 km. – pakankamai toli, kad pasiekti pietryčių Angliją.
Nacistinės Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris yra pasakęs, kad V1 bombos yra atsakas Sąjungininkų vykdytiems bombardavimams Vokietijos miestuose, pavyzdžiui – Hambure, kur daugiau nei 35 000 žmonių buvo nužudyti vos per kelias dienas.
Sąjungininkų naikintuvų pilotai ir artilerija per kelis mėnesius nuo pirmojo V1 paleidimo išmoko atremti šias bombas. C.Welchas sako, kad rasta bomba buvo numušta 1944 m. rugpjūčio 6 d. lenkų piloto Jozefo Donociko, kuris skrido su amerikiečių sukurtu naikintuvu „P-51 Mustang“.
Supratę, kad priešai išmoko atremti jų ginklą, vokiečiai nusprendė pulti juos kitu „keršto ginklu“ – raketa V2.
„Pirmoji V1 raketa buvo paleista birželio 13 d., o rugsėjo 9 d. britų valdžia paskelbė, kad jau moka tam pasipriešinti. Po kelių dienų Vokietija ėmė leisti V2”, – pasakoja C.Welchas.
Antro pasaulinio karo ženklai archeologijoje
C.Welchas ir jo brolis Seanas Welchas turi privačią archeologų komandą „Research Resource“, kuri Kento grafystėje yra turėjusi jau ne vieną su karu susijusį projektą .
Nesenai jie pabaigė trejus metus trukusį V2 raketos atkasimą netoli Sittingbourno (toje pačioje Kento grafystėje).
V2 raketos turėjo itin sprogias kovines galvutes, ir aukščiausiame savo trajektorijos taške iškilusios net iki 80 km. virš Žemės paviršiaus, skriedavo tris kartus greičiau už garsą. Dėl didelio greičio tokių bombų-raketų buvo neįmanoma numušti.
Bet kadangi jos sprogdavo taip greitai – didelė sprogstamosios galios dalis buvo iššvaistoma po žeme. Kitaip sakant, tai nebuvo tobulas sprogmuo, kurio norėjo vokiečiai.
Per paskutinius karo mėnesius į Londoną buvo paleista daugiau nei 1100 V2 raketų – ir jos nužudė daugiau nei 2000 žmonių. Dar 20 000 belaisvių-praktiškai-vergų mirė gamindami pavojingus sprogmenis Vokietijos pabaltijo kaime Pėnemiundėje.
Po karo V2 raketos buvo kaip pavyzdys amerikiečiams, kurie kūrė naujas karines raketas ir civilines kosmines programas. Visą darbą prižiūrėjo ir iš pradžių į nelaisvę paimtas vokiečių raketų mokslininkas Wernheris von Braunas.
D.Welcho nuomone, didžiausias iššūkis atkasant V1 ir V2 buvo po sprogimo atlikusių metalinių detalių konservavimas. Didelė dalis plieninių dalių šlapioje ir rūgščioje žemėje jau buvo patyrusios eroziją, bet nemaža dalis aliuminių detalių išliko: V1 kuro kompresorius, variklio dalys ir orientavimosi sistema, V2 kuro degimo tūtos.
Broliai tikisi sukurti internetinį muziejų, kuriame galėtų parodyti visas surastas detales, sukurti jų 3D modelius bei papasakoti šių ginklų istoriją.
„Tai mūsų istorija ir ji turi būti dokumentuota“, – mano C.Welcheris.
Parengta pagal livescience.com
