Iš tikrųjų, savo didžiųjų planų jis neįvykdė dėl to, kad darė labai dideles klaidas. Jo generolai ir taktikai tai žinojo, bet A.Hitlerio keliama baimė buvo tokia didelė, kad niekas jam nesugebėjo to pasakyti.
1940 m. Vokietijos kariuomenė ir oro pajėgos „Luftwaffe“ buvo pakankamai stiprios, todėl A.Hitleris sugalvojo operaciją „Jūrų liūtas“, kuria turėjo perimti D.Britaniją. Invazija turėjo įvykti kariuomenei persikėlus kanalu, jungiantčiu Europos žemyną su D.Britanija).
Adolfas Hitleris nurodė 4 divizijoms ir oro pajėgoms keliauti link Anglijos iš dviejų Prancūzijos miestų – Sangatės ir Pajūrio Bulonės.
Tankai šioje operacijoje turėjo būti atsparūs vandeniui ir turėti povandeninę įrangą, kas būtų pavertę juos povandeninio laivo ir tanko hibridais. Jie turėjo būti išmesti į jūrą, iš kur ir būtų turėję pulti D.Britaniją. Tuo tarpu oro pajėgos būtų turėjusios juos pridengti.
Operacija „Jūrų liūtas“ turėjo prasidėti 1940 m. rugpjūčio 25 d. A.Hitleris įsakė 1,5 tūkst. „Luftwaffe“ bombonešiams pulti D.Britanijos aerodromus ir radarų stotis. Bet Anglijos karališkosios oro pajėgos buvo pakankamai stiprios ir turėjo pranašumą, nes kariavo savoje teritorijoje.
Po kurio laiko buvo aišku, kad laimės britai. Galiausiai Adolfą Hitlerį apsėdo noras užkariauti Rusiją ir planai po operacijos „Jūrų liūtas“ buvo nutraukti.
Rusijos frontas
1941 m. viduryje Vokietijos situacija kare su Rusija blogėjo. A.Hitlerio generolai norėjo susikoncentruoti ties Maskvos užėmimu, tačiau jis įsakė pirmiausia pulti Leningradą ir Kijevą, taip padalindamas savo karines pajėgas.
Kritus Kijevui, Adolfas Hitleris suprato, kad mąsto neteisingai, tačiau buvo jau per vėlu. Artinosi žiema ir Rusijos kariai vis labiau stūmė vokiečius iš savo teritorijos.
Galiausiai Adolfas Hitleris sustabdė invaziją į Rusiją, bet po kurio laiko vėl ją atnaujino. Bėda ta, kad vokiečiai jau seniai buvo praleidę progą laimėti.
Žinoma, Maskvos užėmimas nebuvo vienintelė misija prieš Rusiją. Operacija „Citadelė“ buvo nukreipta prieš Kursko regioną, kuris buvo netoli vokiečių fronto linijų.
Adolfo Hitlerio generolai manė, kad šį regioną reikia užimti kuo greičiau, kad rusai negautų progos ten įtvrtinti pozicijų. Be to, šis regionas būtų leidęs sumažinti vokiečių fronto linijas maždaug 500 km., o tada reikėtų mažiau vyrų patruliavimams.
Tačiau A.Hitlerio dvejojimas privertė operaciją nustumti iki liepos, tuo tarpu rusai jau buvo sustiprinę savo fronto linijas, o vokiečiai to nežinojo. Įvyko žiaurus mūšis, kuriame vokiečiams nepasisekė.
Vokietijos lyderis supanikavo, nes daug vyrų ir išteklių buvo prarasta. Kelios dienos prieš tai, kai jau būtų galėjęs paskelbti pergalę, jis patraukė savo karius iš Kursko į Įtaliją.
Visiškai kitame žemyne Adolfui Hitleriui irgi nelabai sekėsi. Šiaurės Afrikoje jo laivai, kurie tiekė reikiamas atsargas, buvo nuolat puldinėjami Sąjungininkų. Kad tai sustabdytų, Adolfas Hitleris į pagalbą pasikvietė armijos generolą Albertą Kesselringą. Vokietijos lyderis norėjo, kad jis sunaikintų karališkąjį laivyną, kuris jam kelia tiek daug problemų.
Generolas pasiūlė užimti Maltą, nes ši sala yra svarbi vieta atsargas plukdantiems laivams, bet Adolfas Hitleris nesutiko su šia idėja. Jį įtikino tik tada, kai buvo sunaikinta dar daugiau laivų ir atsargų.
A.Kesselringas pasiūlė į pagalbą pasikviesti italus – tačiau A.Hitleris ir su tuo nesutiko. Jis nepasitikėjo Benito Mussoliniu ir manė, kad jo kariai nieko nesugeba. Bet patys vokiečiai viso plano įvykdyti negalėjo, todėl 1942 m. Adolfas Hitleris ir B.Mussolini susitarė dėl bendro plano.
Nenuostabu, kad beveik iš karto Vokietijos lyderis nusprendė susikoncentruoti ties kitais dalykais ir planas buvo nutrauktas. Visi laivai, tiekiantys atsargas Vokietijai, buvo pasmerkti.
1944-aisiais, kai karas artėjo prie pabaigos, Adolfas Hitleris žinojo, kad jo laukia daugybė problemų. Jis suplanavo paskutinę operaciją „Hail Mary“. Planas buvo užtikrinti, kad visi keliai yra prienami vokiečių kariams ir taip suteikti jiems pranašumą.
Tačiau Vokietijai tuo metu labai nesisekė, o atsargų beveik nebuvo. Tuo labiau, jis norėjo, kad 400 vyrų parašiutais leistųsi už Sąjungininkų fronto linijų.
Bet kaip ir anksčiau, Adolfas Hitleris išsigando ir operaciją atšaukė – bet po to vėl atnaujino. Dėl tokio netikėtumo, vyrai vykdę misiją buvo beveik nepasiruošę ir leisdamiesi išsibarstė po visas apylinkes. Neilgai trukus jiems teko pasiduoti.
Adolfas Hitleris tikrai nebuvo karo genijus. Visos jo pergalės buvo pasiektos jėga ir žiaurumu, bet ne taktika. Tikriausiai tiek klaidų jis darė dėl to, kad vadovo svajonės neatitiko sugebėjimų.
Žinoma, prie pralaimėjimo prisidėjo ir jo užsispyrimas – ir vyrų, turinčių patirties, neklausymas.
Dabar galime tik spėlioti, kas būtų nutikę, jei jis būtų paklausęs savo generolų ir karui laimėti naudojęs protingas taktikas.
Parengta pagal warhistoryonline.com
