Kiek netikėtas klausimas: ko gero žmoniją moko tikėjimas dvasiomis?

Trečiadienį pasaulis šventė Heloviną, o šiuolaikinio Helovino ištakos siekia Samhainą – keltišką šventę, žyminčią tamsiojo metų laiko pradžią. Drauge buvo plačiai tikima, kad tokią dieną gyvųjų ir mirusių pasauliai persidengia, todėl sutikti dvasią šią dieną – didelė tikimybė.

601-aisiais mūsų eros metais popiežius Grigalius I, norėdamas pagreitinti ir sustiprinti krikščionybės plitimą Šiaurės Europoje, misionieriams nurodė ne kovoti su pagoniškųjų švenčių šventimu, bet jas krikščioninti. Ilgainiui Samhainas tapo Visų Dvasių diena (angl. All Soul’s Day, Lietuvoje – Ilgėmis arba Vėlinėmis) ir Visų Šventųjų diena – ir tokiomis dienomis kalbėtis su mirusiaisiais tapo religiškai priimtina.

Kai kurių lietuvių ausiai toks baisus Helovino pavadinimas iš tiesų reiškia tai, kas iš tiesų besibaisinčiajam turėtų būti visiškai natūralu bei priimtina: pilnas šventės pavadinimas yra „All Hallows’ Evening“, tai yra – pažodžiui – „Visų šventųjų vakaras“, o bendrąja prasme – „Visų šventųjų išvakarės“. O angliška maniera sutrumpinus – „Hallowe’en“.

Kas įdomiausia – pagoniškas tikėjimas dvasiomis ne tik išgyveno tąsą, bet ir tapo daugybės bažnytinių praktikų dalimi.

Pats Grigalius I siūlė, kad žmonės, sutikę dvasią, jai sukalbėtų maldą. Šis požiūris demonstravo, mirusiesiems – kad jie patektų į Dangų, reikia gyvųjų pagalbos.

Viduramžiais išvystyta skaistykloje įkalintų sielų idėja privedė bažnyčią prie prekybos indulgencijomis – mokesčio Bažnyčiai, dėl kurio nuodėmės esą sumažėja. Plačiai išplitęs tikėjimas dvasiomis ir nelaimingais vaiduokliais šiuo atžvilgiu smarkiai padidino Bažnyčios pelną – kas bent jau iš dalies savo ruožtu privedė prie Reformacijos, kuri oficialiai prasidėjo nuo to, kad vokiečių teologas Martinas Lutheris per 1517 m. Heloviną/Vėlines/Ilges (spalio 31 d.) vyskupui Albrechtui von Brandenburgui išsiuntė laišką, kuris tapo garsiųjų 95 tezių pagrindu – didele dalimi protestuojant prieš prekybą indulgencijomis.

Todėl natūralu, kad protestantinėse šalyse dvasios ir vaiduokliai imti laikyti „katalikiškais prietarais“.

Ginčai apie dvasių ir vaiduoklių egzistavimą itin pagyvėjo, kai suklestėjo mokslas. XIX a. atsirado ir žaibiškai suklestėjo naujas judėjimas – spiritizmas. Jis skelbė, kad mirusieji gali bendrauti su gyvaisiais, ir tam buvo plačiai bandomi tokie metodai, kaip spiritistiniai seansai, vidža lentos (angl. ouija board), dvasių fotografavimas ir panašiai.

Ir nors spiritizimo populiarumas akivaizdžiai smuko po Pirmojo pasaulinio karo (gal dėl to, kad po šio pasaulinio konflikto anas pasaulis prisipildė norinčių apie jį pasisakyti?), dauguma jo populiarių bruožų aptinkama ir šiuolaikinių „vaiduoklių medžiotojų“ veikloje – žmonių, bandančių įrodyti dvasių egzistavimą naudojantis mokslinėmis (ar dažniau - pseudomokslinėmis) priemonėmis.

Tikėjimas dvasiomis ir vaiduokliais toli gražu nėra vien krikščioniškojo pasaulio paradigma. Dauguma – jei tik ne visos – istorinės pasaulio bendruomenės turi „vaiduoklio“ ar „dvasios“ idėją. Beje, net ir šiuolaikiniame Taivane apie 90 proc. piliečių tvirtina kada nors sutikę dvasią.

Reikšminga dalis Azijos šalių – Japonija, Pietų Korėja, Kinija ir Vietnamas – švenčia „Dvasių mėnesį“, kuris turi kaip ir centrinę „Dvasių dieną“. Kaip ir europietiškajame pasaulyje, taip ir čia tikima, kad šiuo metu mirusieji laisvai klajoja tarp gyvųjų. Beje, šie festivaliai ir tikėjimai gana akivaizdžiai susiję su budistiškąja Urabon Sutra istorija, kurioje Budha moko jauną šventiką, kaip jis galėtų padėti savo motinai, kurią jis mato kaip pretą – „alkanąjį vaiduoklį“.

Kitas pavyzdys – kaip ir daugumoje tradicijų, Taivano vaiduokliai traktuojami tiek kaip draugiški, tiek kaip piktyviniai. Draugiškaisiais dažniausiai būna protėviai ir šeimos nariai, kurie dvasių festivalio metu kviečiami į namus. Nedraugiškieji – tai „alkanieji“ ar piktieji vaiduokliai, kurie persekioja gyvuosius.

Kaip mokslininkas, tyrinėjantis ir pasakojantis vaiduoklių istorijas ilgus metus, Tokas Thompsonas iš Pietų Kalifornijos universiteto sako, kad bent jau jo manymu, vaiduokliai dažniausiai išlenda dėl pagrįstų priežasčių. Neišaiškintos žmogžudystės, tinkamos pagarbos atidavimo mirusiesiems trūkumas (blogas palaidojimas), smurtinė mirtis, tragedijos, nuo kurių galima buvo apsisaugoti ir kiti etiniai paklydimai – būtent tai lydi vaiduokliškų istorijų foną.

Šiuo aspektu vaiduokliai „iš anapus“ kapo ieško teisybės, ir to reikalauja arba tiek iš atskirų individų, arba tiek ir iš visos visuomenės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose dažnai pranešama apie afroamerikietiškos kilmės vergų ar nužudytų indėnų vaiduoklius. Mokslininkė Elizabeth Tucker pasakoja apie didelį kiekį tokių liudjimų, registruojamų universitetų miesteliuose, kas dažnai yra susiję su ne itin garbingais universiteto miestelių istorijos aspektais.

Šiuo atveju, sako T.Thompsonas, vaiduoklių istorijos atskleidžia šešėlines etikos puses. Ir jo manymu, tokie liudijimai dažnai primena, kad etika ir moralė prasiskverbia į mūsų gyvenimus net ir to nebūtinai norint, ir etiniai paklydimai gali sukelti sunkią dvasinę naštą.

Bet yra ir dar vienas vaiduokliškų istorijų bruožas: jos neša viltį. Jos siūlo gyvenimo po mirties idėją, galimybę susisiekti su išėjusiais ir išganymo galimybę – po visų klystkelių. Todėl tiek grieždami dantį ant naujosios Visų Šventųjų dienos inkarnacijos – kuri taip pat neatsirado iš niekur. Vien iš įpročio nulenkdami galvą prieš mirusiuosius, kurie mums buvo brangūs – pasistenkime prisiminti: mitai kuriami apie du polius – apie tai, kas mums skauda, ir apie tai, kas mums malonu. Ir tegul mitų apie antrą polių būna kuo daugiau.