Bandymai šifruoti šiuos raštus ir išsiaiškinti, ką jie reiškia gyvybei Žemėje, taip pat yra sena praktika. Skirtingos astrologijos šakos savarankiškai pradėjo formuotis visame pasaulyje: Mesopotamijoje, Indijoje, Kinijoje ir Centrinėje Amerikoje. Senovės Babilone (dabartiniame Irake) prieš 5000 metų susiformavo astrologijos sistema ir pagrindas to, ką Vakaruose žmonės naudoja ir šiandien.
Astrologijos Babilone pradžia
Įrodymai, kad astrologija egzistavo Babilone, siekia 3000 m. pr. m. e., tačiau seniausi organizuotos astrologijos sistemos įrodymai yra iš 2 tūkst. m. pr. m. e. Maždaug 70 lentelių, užrašytu dantiraščiu apie 1700 m. pr. m. e., pateikia sąrašą su daugiau nei 7000 dangaus ženklų.
Žinoma, tuo metu astrologija buvo susitelkusi į tuometinę dabartį ir tai, kas tuo metu vyksta naktiniame danguje, nes išpranašauti, kaip planetos pajudės ateityje, buvo pakankamai sunku. Tačiau jau IV a. pr. m. e. babiloniečiai turėjo pakankamai gerą sistemą, leisdavusią nustatyti, kokioje padėtyje planeta atsidurs netolimoje ateityje.
Babilone astrologiją praktikavo šventikai – ir tai jiems buvo vienas iš būdų nuspėti dievų išsakomą valią. Kitas metodas buvo aukojimui skirtų gyvūnų kepenų tyrinėjimas ir ant jų matomų tamsių dėmių aiškinimas.
Babilono astrologijos sistemoje buvo ir daugybė dalykų, kuriuos atpažintume ir šiandien. Jie padalino danguje nuolat matomas žvaigždes į 3 grupes – Anu, Enlil ir Ea. Į kurią grupę žvaigždė patenka, priklausė nuo jos pozicijos Rytų horizonte.
Babiloniečiai mokėjo atpažinti ir 18 žvaigždynų, tačiau vėliau susikoncentravo į 12 pagrindinių, kuriuos perėmė ir graikai. Jie suderino juos su žvaigždynais, Vakaruose žinomais ir šiandien.
Kaip buvo nustatoma dievų valia?
Babiloniečiai gebėjo atpažinti 5 planetas, taip pat Saulę ir Mėnulį. Jas jie siejo su skirtingais dievais: Jupiterį su Marduku, Venerą su Ištara, Saturną su Ninurta, Merkurijų su Nabu, Marsą su Nergalu, Saulę su Šamašu, o Mėnulį su Sinu. Buvo manoma, kad Saulės ir Mėnulio keliavimas per skirtingus žvaigždynus reiškė, kad dievai yra aktyvūs ir siunčia žmonėms savo valios žinutes.
Skaitydami dievų valią iš dangaus reiškinių, šventikai daugiausia dėmesio skyrė tuometinei šalies situacijai ir įvykiams karaliaus gyvenime, nes jis buvo pagrindinė figūra, reprezentuojanti tautą. Šventikai taip pat manė, kad atliekami ritualai gali nuraminti dievus ir sušvelninti negatyvius perspėjimus, kuriuos atskleidžia žvaigždės.
Babiloniečių metodas interpretuoti dangaus reiškinius buvo paremtas atmintimi. Ypač svarbu buvo prisiminti, kas vyko anksčiau, kai danguje buvo toks pats reiškinys. Kad galėtų interpretuoti jų reikšmę, babiloniečiai taip pat naudojo skirtingiems dievams taikomas charakteristikas ir su skirtingais žvaigždynais siejamas istorijas.
Babiloniečių sukurtas astrologijos modelis išplito ir po regioną – gausiai dokumentų, paremtų babiloniečių sistema ir aprašančių tokius dalykus, kaip mėnulio ženklai ir saulės užtemimai, buvo rasta Hittito, Akkadiano ir Assyriano miestuose.
Babiloniečių horoskopai
Jau Babilone buvo manoma, kad bent iš dalies charakterizuoti žmogų galima pagal žvaigždžių poziciją tuo metu, kai jis gimė. Štai pranašystė, gyvavusi nuo 2000 m. pr. m. e. teigia, kad 12-tą mėnesį gimę vaikai gyvens ilgai ir turės vyriškos lyties atžalas.
Asmeninių horoskopų kūrimas atsirado 400 m. pr. m. e. Tai įvyko po to, kai persai perėmė Babilono žemes ir kartu atsinešė naujas religines pažiūras, kurios nereikalavo turėti astrologija užsiimančių šventikų.
Vienas iš geriausiai žinomų Babilono horoskopų apibūdina nakties dangų balandžio 29 d. 410 m. pr. m. e. Rašoma, kad Mėnulis yra netoli Skorpiono žvaigždyno, Jupiteris – Žuvies, Venera – Jaučio, Saturnas – Vėžio, Marsas – Dvynių žvaigždynuose, o Merkurijus – nematomas. Iš šių pozicijų astrologai nustatė, kad naujagimiui seksis – bet jei vis dėl to vaiko horoskope šventikai pastebėdavo negatyvių ženklų, buvo galima atlikti ritualus, kurie tariamai sušvelnindavo jo gyvenime iškilsiančias problemas.
Kaip prisidėjo graikai?
Nors dabar naudojamos astrologijos pagrindas kilo iš Babilono, jis buvo smarkiai paveiktas kitų kultūrų, atvedusių astrologiją į modernų pasaulį. Būtent graikai labai prisidėjo astrologijos pildymo procese.
Dar ankstyvuosiuose graikų tekstuose – tokiuose kaip Hesiodo eilėraščiai iš 750 m. pr. m. e. – buvo nuorodų į astrologiją. Čia rašoma, kad žvaigždės gali nurodyti tinkamą laiką tam tikroms užduotims, tačiau tokių minčių kilo tik dėl padidėjusio kontakto su Mesopotamija, o vėliau dėl Aleksandro Didžiojo užkariautos Azijos dalies, po to astrologija ir išpopuliarėjo.
Graikai pridėjo gana svarbių aspektų – pavyzdžiui, 4 elementų svarbą: ugnies, žemės, oro ir vandens. Taip pat lygiadienio procesijos atsiradimą.
Žymiausias graikų astrologas buvo Ptolemėjus iš Aleksandrijos, kuris gyveno Egipte maždaug 100 m. Jis parašė du astrologijai svarbius darbus. Jo knygoje „Tetrobiblos“ yra apibūdinama šiuolaikinė astrologija, ir iki XVII a., kai Mikalojus Kopernikas nustatė, kad Žemė sukasi aplink Saulę, ši knyga buvo laikoma arabų ir Europos astrologijos vadovėliu.
Vėlesni romėnų ir arabų astrologijos patobulinimai
Romėnai, kurie pasiėmė daugybę graikų kultūros aspektų, taip pat praktikavo astrologiją. Net keletas romėnų imperatorių rėmėso astrologija, pavyzdžiui, Augustas Cezaris. Jis savo horoskopo ženklą – Ožiaragį – iškaldino ant kai kurių monetų. Žymiausias romėnų astrologas buvo Firmicus, kuris gyveno IV a. ir parašė knygą „Mathesis“, kuri yra praktinis astrologijos gidas.
Vis dėl to Europoje (ir tarp romėnų) astrologija patyrė didžiulį nuosmukį 410 m. ir vėl išpopuliarėjo tik viduramžiais. Tuo tarpu arabų pasaulyje astrologija ir toliau gyvavo. Būtent arabų mokslininkai sugebėjo išsaugoti Ptolemėjaus ir Firmicus darbus, o kartu pridėti daugiau informacijos iš Kinijos ir Indijos. Arabai taip pat išrado astroliabiją – mokslinį instrumentą, naudojamą sekti žvaigždžių ir planetų judesius.
Po tamsiųjų amžių Europoje intelektualinė veikla vėl atsinaujino ir astrologija išpopuliarėjo. XI ir XII a. žinių ištroškę mokslininkai žvelgė į Arabų pasaulį ir stengėsi sužinoti kuo daugiau apie astrologiją. 1138 m. pirmas „Tetrobiblos“ vertimas į lotynų kalbą atkeliavo į Europą. Nuo tada Europos filosofai vėl įtraukė astrologiją į europietišką kultūrą ir išrado sistemą, paremtą babiloniečių sistema, kuri Vakaruose yra naudojama dabar.
Savaime suprantama, astrologija realybėje neturi jokio pagrindo – dangaus kūnai tiesiogiai niekaip neveikia žmogaus likimo (na, nebent jums ant galvos nukris meteoritas, bet net ir jo tikslios trajektorijos neįmanoma apskaičiuoti anksčiau nei prieš kelias minutes), o tuo labiau jo charakterio savybių, kurias iš tiesų sukuria organizmo biochemija ir socialinė aplinka.
Tad į astrologiją reikėtų žiūrėti kaip į istorinį-kultūrinį paveldą ar geriausiu atveju niekuo nepagrįstą pramogą, bent jau suteikiančią šiek tiek optimizmo ar atidumo (ar pastebėjote, kad šiuolaikiniai astrologai niekada neskelbia fatališkos nelaimės neišvengiamybės, o tik įspėja būti atsargiems?), o ne kaip kaip į kažką antgamtiško ar valdančio gyvenimą.
Parengta pagal ancient-origins.net
