Taigi, paauglys nori tapti samurajumi. Kelias, aišku, labai sunkus, reikia nemažai išmokti. Geriausia kovos menų mokytis iš patyrusio samurajaus. Tai – didžiulė garbė ir galimybės, tačiau tais laikais tekdavo atsisveikinti su tėvais ir visą savo gyvenimą pašvęsti karybai. Ir ne tik gyvenimą, bet ir kūną.
Kad ir ką rodytų filmai, apie tai stengiamasi garsiai nekalbėti. Patyręs karys su berniuko leidimu turėjo teisę su juo užsiimti lytiniais santykiais. Pats berniukas ir jo tėvai tai žinodavo dar prieš mokymų pradžią ir jaunasis mokinys galėjo to atsisakyti bet kuriuo metu – tačiau tuomet prarastų savo poziciją samurajaus namuose. Taip per laiką susidarė visa homoseksualumo sistema, kai vyresnis religijos ar karybos mokytojas užsiimdavo lytiniais santykiais su mokiniu. Tai net nebuvo slepiama, o berniukai buvo išnaudojami jiems teigiant, kad nauda yra abipusė.
Santykiai tarp labai jauno mokinio ir gerokai vyresnio mokytojo buvo iš esmės priverstiniai, net jei mokinys turėdavo išreikšti sutikimą. Pagal tradicijas mokinys tapdavo wakashu ir meilę tik priimdavo – jam tai negalėjo teikti lytinio pasitenkinimo. Patys samurajai niekada negalėjo tapti wakashu – tai reikštų garbės praradimą.
Patyrę kariai, dažniausiai samurajai, savo mokinius mokė garbės kodekso, kovos menų, pasaulio pažinimo. Tuo pačiu jie sakė, kad tobulėja ir patys. Mokiniai dažniausiai jausdavosi skolingi už pastogę ir mokslus, todėl atsisakyti lytinių santykių nedrįsdavo. Tarp mokinių ir mokytojų susidarę santykiai būdavo išskirtiniai – nei vienas iš partnerių neturėdavo teisės užsiimti lytiniais santykiais su kitais vyrais – tik su moterimis.
Homoseksualūs lytiniai santykiai būdavo nutraukiami po kelerių metų, kai berniukas užaugdavo. Tačiau draugystė ir lojalumas išlikdavo – meistras visada turėdavo palaikyti savo buvusį mokinį, o mokinys – meistrą. Nuo to momento vyrai būdavo laisvi ieškoti naujų homoseksualių santykių, įprastai su gerokai jaunesniais paaugliais.
Tokių tradicijų Japonijos kultūroje yra labai daug, tačiau apie jas kalbama retai. Tačiau patys japonai tai matė kaip savaime suprantamą dalyką, kuris buvo plačiai aprašytas, turėjo savo terminologiją ir tradicijas.
