Pinigai buvo vežami iš Palau salų — ten yra tinkamų jų gamybai akmenų. Iki jų mikroneziečiams valtelėmis reikia nuplaukti 650 kilometrų. O stambiausių monetų skersmuo buvo daugiau nei trys metrai ir svėrė jos tris keturias tonas. Teisingai sakoma, kad dėl pinigų žmonės pasirengę viskam!
Atgabentų į Japą ir padėtų skirtoje vietoje grynųjų pinigų kelionės baigdavosi ir prasidėdavo tai, dėl ko pasakojama ši istorija.
Nešiotis tokius pinigus (salos gyventojai vadina juos „rai“ ) kišenėje ar piniginėje, žinoma, nepatogu. Pavogti juos juos irgi buvo nelengva. Ir net jei toks piktavalis būtų atsiradęs, jo turto šios monetos nebūtų pakeitusios.
Sudarydami sandorį, kuriame panaudojami „rai“, salos gyventojai apie jį papasakodavo kaimynams. Paskui įsijungdavo gandų radijas ir netrukus visi vietiniai žinodavo, kam priklauso po kreivosios kalvos palme gulinti moneta. Negana to, apyvartoje analogiškai buvo naudojami ir kranto išvis nepasiekę pinigai. Guli sau moneta jūros dugne pora dešimčių mylių nuo salos, o jos gyventojai vis vien žino, kieno ji ir į ką buvo išmainyta.
Kaip mokėjimo priemonė „rai“ buvo naudojama maždaug tūkstantį metų. Šio statuso ji neteko tik atvykus europiečiams, su kuriais sandorius vykdyti reikėjo visai kitaip — baltasis žmogus turėjo išsivežti lėšas į jam įprastą aplinką ir akmeniniai pinigai, kurių galiojimą patvirtindavo kaimynų nuomonė, tam visiškai netiko.
Svarbiausias šios istorijos aspektas, žinoma, ne monetų dydis, kuris svarbus tik tuo, kad neleido įvykti vagystėms išnešant jį iš aplinkos, kurioje jų nuosavybė žinoma. Svarbiausia — sandorio forma, kai mokėjimas vyksta ne grynaisiais pinigais, taip pat be bankų ir kitų tarpininkų. Nes kam gi jie reikalingi, jei visi kaimynai ir taip žino, kieno moneta?
Reikėtų tik patikslinti, kad nors pateikta salos gyventojų kasdienybės ir prekių bei pinigų santykių rekonstrukcija bendrais bruožais ir atitinka tai, ką žinome apie Japą ir jo gyventojus, į absoliučią istorinę tiesą nepretenduoja.
Tas pat XXI amžiuje
Aukščiau pateikta schema su saloje gulinčiomis akmeninėmis monetomis veikia paprasčiausius atveju — kai visi sandoriai atliekami mažoje bendruomenėje, kurios nariai puikiai žino, kam priklauso visi apyvartoje esantys aktyvai. O ir piniginių sandorių labai nedaug — antraip juos būtų itin sunku susekti.
Dabartinėje mūsų realybėje viskas daug sudėtingiau ir į globalų tinklą sujungtų kompiuterių atsiradimas ne tiek panaikino senas kliūtis, kiek sukūrė naujų. Pagrindinė – fundamentali bet kokios skaičiavimo technikos savybė: informacijos siuntimas reiškia jos kopijavimą. Kalbant apie pinigus, tai reiškia, kad jei kokia nors informacija (failas ar panašiai) atitinka pinigus, perduodant šią informaciją kitam žmogui, siuntėjui lieka pradinė kopija, kurią jis gali pasiųsti dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar… Be to, visi jo pinigų gavėjai galėtų pasielgti taip pat, o paskui – jų gavėjai ir taip toliau.
Savaime aišku, su pinigais taip elgtis nevalia, antraip jie praranda savo prasmę.
Šios problemos sprendimui logiška įsteigti centrinį mazgą (banką, mokėjimo sistemą), kuris priima pinigus vienoje vietoje ir išduoda kitoje, juridiškai atsako už jų likimą ir tai, kad priimta suma atitiktų išduotą.
Tai nebloga schema, jos veikimas per amžius patikrintas dar tada, kai interneto niekas nė nesapnavo. Tačiau ji turi fundamentalų ir nepašalinamą trūkumą — bankas irgi nori valgyti ir šį valgymą pavadinti tik užkandžiavimu liežuvis neapsiverčia. Bankų komisiniai sudaro pervedamos sumos procentus, o ne procentų dalis. Tai yra daug, ir būtų gerai surasti būdą to išvengti.
Sistema, kurioje nėra centrinio mazgo, o sandorius galima vykdyti, nes „visi kaimynai žino“, gali padėti gerokai sutaupyti. Be to, ji iš principo turėtų būti atsparesnė išorės veiksniams – pavyzdžiui, programišių atakoms.
Taip pat yra tikimybė, kad ne visi tinklo mazgai sąžiningi, ir visiems jiems reikia nuspręsti, kuriuo tinklo kaimynu galima pasitikėti. Tam reikia kažkokiu būdu iš bendro srauto išskirti teisingą informaciją apie sandorius. Kriptografijoje šis duomenų filtravimo algoritmas, kuriuo galima rasti teisingą seką, kai dalis tinklo mazgų veikia nekorektiškai, vadinasi „Bizantijos generolų užduotimi“. Populiariai kalbant, tai būdas armijos generolams priimti bendrą sprendimą, kai tarp jų yra išdavikas, savo žinutėmis trukdantis susidaryti tikrąjį padėties vaizdą. Detaliai šios užduoties nenagrinėsime (su ja susipažinti galima atskirai), tačiau tolesniam pasakojimo supratimui pakaks žinoti, kad ši užduotis sprendimą turi ir jis yra žinomas.
Blokų grandinė
Bitkoino ir panašios sistemos pirmąją problemą sprendžia paprastai. Na, tiksliau būtų pasakyti, kad jos sprendimą nesunku aprašyti mokslo populiarinimo straipsnyje. Visi sandėriai šia valiuta fiksuojami protokole, kurio kopijos saugomos visuose tinklo mazguose, t. y. pas visus tinklo dalyvius. Nė vienas iš jų nėra kuo nors viršesnis, dėl ko jį būtų galima laikyti centriniu. Naujai gauta komanda patikrinama visoje bazėje, kurioje duomenys apie visus sandorius nuo pat pirmojo.
Bendriausiu atveju, blokų grandinė yra blokų sekos architektūra, kuria galima nustatyti jų tarpusavio ryšius, tad ir atsekti visą grandinėlę. Blokų viduje yra kokia nors informacija. Mūsų atveju — duomenys apie sandorius, tačiau žvelgiant plačiau, tai nėra būtina. Blokų grandinė — duomenų bazių architektūra, kurią atitinkamų problemų sprendimui galima panaudoti bet kur. Yra, pavyzdžiui, blokų grandinių sistemų projektų, skirtų transporto priemonių ar pabėgėlių registravimui. Žinoma, panaudojimo sričių sąrašas tuo neapsiriboja.
Taip jau susiklostė, kad tokios blokų grandinės, kokią žinome dabar, išradėjas Satoshi Nakamoto savo išradimui demonstruoti pasirinko efektyviausią formą – elektroninius pinigus. O be to, dar ir numatė, kad jų kaina augs (apie tai – vėliau). Itin knieti paklausti, kaip jam tai pavyko, tačiau dabar tokios galimybės nėra ir visai nežinia, ar ji kada nors atsiras.
Bitkoino atveju „bloku“ vadinamas informacijos apie šiame tinkle sudarytus sandėrius paketas. Vienas su kitu blokai siejami maišos (angl. „hash“) funkcija, kuriai būdingas „vienpusiškumas“ — pradinių duomenų iš maišos funkcijos rezultatų atkurti neįmanoma, bent jau šiuolaikinis mokslas tokio būdo nežino. Tačiau menkiausias — vieno baito — pradinio masyvo pokytis lems visiškai kitokį maišos funkcijos rezultatą. Tai labai patogu, tikrinant bloko duomenų autentiškumą. Tačiau yra ir antra reikalo pusė — maišos funkcijų skaičiavimams reikia didelių skaičiavimo išteklių, tad ir energijos. Būtent šis veikimo etapas labiausiai pažįstamas plačiajai publikai.
Bitkoinas
Bitkoino (ir kitų kriptovaliutų) atveju visi proceso dalyviai dalinami į dvi grupes. Paprasti naudotojai siunčia vienas kitam kriptovaliutą, taip atlikdami sandorius. Kasėjai (angl. „miner“ – „šachtininkas“, „žmogus, išgaunantis naudingąsias iškasenas“) šiuos sandorius tikrina, renka juos į blokus, įterpia reikalingą tarnybinę informaciją ir perduoda „kaimynams“. Galima sakyti, pradeda veikti šiuolaikinės epochos gandų radijas, kaip aprašytoje Japo saloje.
Jei vienas blokas yra kelių blokų pirmtakas, patikima yra pati ilgiausia grandinėlė, o likusios laikomos neveiksniomis ir ignoruojamos. Jei sandoris atsiduria bloke, kuris vėliau tampa neveiksnus, sandorio dalyviams jokie nuostoliai, išskyrus laiką, negresia.
Kasėjai gauna komisinį mokestį, kurį savo nuožiūra nustato siuntėjas. Dažniausiai sandorio apdorojimo eiliškumas priklauso būtent nuo komisinio mokesčio, tad jis yra rezultatas kompromiso tarp noro sutaupyti laiką ir pinigus. Įmanoma perlaidas atlikti ir su labai mažu komisiniu mokesčiu ar iš viso nemokamai, tačiau jos gali ilgam užstrigti eilėje.
Sandorių paieškos ir priėmimo prioritetus kasėjai gali keisti ir, tarkime, pirmiausia apdoroti konkretaus siuntėjo sandorius. Bet tai – jau egzotika.
Dabar pagrindinis atlygis kasėjams (iš kur, tiesą sakant, ir kilo profesijos pavadinimas) būna bitkoinai iš eilinio išleidžiamo bloko. Dabar kiekviename bloke jų yra 12,5, o blokas generuojamas kas dešimt minučių. Iš pradžių (t. y. 2009 metais) šis skaičius buvo 50, bet kas ketverius metus (kas 210 tūkstančių naujų blokų) jis sumažėja perpus.
Bendras apyvartoje esančių bitkoinų skaičius augs iki 2040 metų, asimptotiškai artėdamas prie 21 milijono. Pasiekus šį lygį, emisija faktiškai baigsis ir vienintelės kasėjų pajamos bus klientų komisiniai.
Bitkoinų kasimas jau dabar yra labai nepigus užsiėmimas. Per porą minučių „YouTube“ nesunkiai rasite daugybę filmukų, kaip iš parankinių priemonių surinkti „fermą“, iš kurios kapsės pinigėliai. Tai iš tiesų gali būti prasminga, jeigu „geležis“ išties pigi, o energija dar pigesnė. Dėl vaizdumo pabandykite įsivaizduoti veikiančių vaizdo plokščių prikimštą nemažą patalpą.
Beje, vaizdo plokštės – pasenęs reikalas. Dabar kasėjai naudoja ASIC. Specialiai maišos funkcijoms skaičiuoti optimizuotas modulis piniginę palengvins gerokai per 2000 dolerių. Žinoma, jis pelningas ir, laikui bėgant, atsiperka. Ar jis savininką padarys turtuoliu — didelis klausimas.
Vienišių entuziastų kasėjų laikai jau seniai praeityje, dabar jie jungiasi, atlieka skaičiavimus bendrai ir dalijasi gautas pajamas. Pastaraisiais metais dominuoja kasėjai iš Kinijos – ten elektra labai pigi. Bet laikai keičiasi.
O kaip su anonimiškumu?
Bitkoinų sandoriai atliekami tarp užšifruotų adresų (nesileisime į smulkmenas, nes tai ne šio straipsnio tema). Šia prasme jie anonimiški — jokių asmeninių duomenų, išskyrus tuos, kuriuos sandorio dalyviai nutarė pranešti. Kad būtų dar slapčiau, kiekvienam naujam pervedimui rekomenduojama sukurti naują adresą, – tai atlikti galima nemokamai ir greitai, o adresų aibė faktiškai neribota.
Tačiau iš tiesų tai jokių garantijų, deja, nesuteikia. Kaip minėta, visų bitkoinais atliktų sandorių sąrašas yra viešas. Norint ir turint tam tikrų įgūdžių, taip galima adresus sutapatinti su realiais žmonėmis. Žinoma, tai pareikalaus daug pastangų ir laiko, bet tai nėra neįmanoma.
Jeigu jūs prekeivis
Keletą 2016 metų mėnesių ir visus 2017 metus brangęs gruodį bitkoinas pasiekė rekordą – vienas bitkoinas kainavo 13,8 tūkstančio dolerių.
Pasiektose aukštumose bitkoinas ilgai neišsilaikė. Daugiausia įtakos tokiam kritimui turėjo Kinijos valdžios nutarimas riboti atsiskaitymus kriptovaliuta, o tai rimta, nes Kinijos kasėjai buvo vieni stambiausių žaidėjų. Jiems pasitraukus, rinka sumažėjo.
Verta pabrėžti, kad tokie vertės pakilimai biržų rinkose nėra naujiena. Po galingų kainų pokyčių visada būna korekcija.
Kriptovaliutų rinkos ypatybė iki šiol yra santykinai nestiprus ryšys su aplinkine realybe. Bitkoinas oficialiai įteisintas Japonijoje, Indijoje ir JAV, o visame pasaulyje galima rasti tūkstančius kompanijų, kuriose galima atsiskaityti bitkoinais.
Ir pagrindinis žodis čia ne „tūkstančius“, o „rasti“. Rasti parduotuvę, kur galima atsiskaityti bitkoinais, kol kas nėra paprasta. Tad bet kokios naujienos, kurios kitose rinkose būtų nė nepastebėtos, čia daro didelę įtaką.
Kad ir kaip būtų, planuojant bet kokią veiklą su bitkoinais, reikėtų atsiminti, kad visi fundamentalūs jo vertę auginantys veiksniai tebegalioja. Svarbiausias, žinoma, didžiulis skirtumas tarp kriptovaliutų kapitalizacijos ir įprastų apyvartoje esančių pinigų kiekio. Šio straipsnio rašymo metu bendra kriptovaliutų kapitalizacija siekia kiek daugiau nei 193 milijardus dolerių. Tuo metu įprastų pinigų kapitalizacija siekia šimtų trilijonų skaičių eilę. Nėra priežasčių manyti, kad kriptovaliutos apžvelgiamoje ateityje perims pasaulinę ekonomiką, tačiau net ir šios sumos procentai – akivaizdi augimo erdvė.
Dar reikia pažymėti, kad kriptovaliutos nėra vien bitkoinas – nors nuo antrosios vietos rinkoje jis gerokai atsiplėšęs. Dabar kriptovaliutų daugiau nei pusantro tūkstančio, tad sumaniems prekiautojams galimybių netrūksta – tačiau jei esate naujokas, treniruotis geriau su kuo nors įprastesniu.
Asmenybės reikšmė istorijoje
Apie bitkoino autorių Satoshi Nakamoto žinoma labai nedaug. Šiaip jau net nežinoma, tai vienas žmogus ar grupė. Tik sutariama, kad šis vardas – pseudonimas.
Pradėjęs projektą, bitkoino autorius jame dalyvavo porą metų, paskui pasitraukė. Arba gal pasirinko kitą slapyvardį. Liko tik prisiminimai ir maždaug milijonas bitkoinų jo atidarytose sąskaitose. Sprendžiant iš jo, kaip kasėjo, veiklos rezultatų, jau pirmosiomis bitkoino egzistavimo dienomis jis naudojo specialiai tam skirtą techniką. Tad manytina, kad, be grynai idėjinių paskatų, buvo ir kažkas kita. Kad ir kas pasivadino Satoshi Nakamoto vardu, dabar jis labai turtingas žmogus (ar žmonių grupė).
Apie save jis pasakojo itin mažai. Pasak jo, gyvena Japonijoje, nors tai abejotina: angliškai jis rašė lyg gimtąja kalba, o jo sukurta programinė įranga nepalaiko japonų kalbos. Aišku, šiuolaikiniame pasaulyje tai neturėtų stebinti, nes Nakamoto planavo sukurti būtent globalų projektą. Kad ir kaip būtų, tai dar kartą rodo, kad kriptovaliutos kūrėjas nuo publikos savo biografiją sugebėjo nuslėpti.
Žiniasklaida kelis kartus pranešė apie tikėtino Nakamoto radimą. Garsiausia 2014 metų istorija, kai „Newsweek“ žurnalistei Leah Goodman Kalifornijos universitete pavyko rasti Japonijos kilmės programuotoją Dorianą Satoshi Nakamoto. Deja, tariamas bitkoino tėvas energingai atmetė savo tėvystę, be viso kito teigdamas, kad neturi reikiamų kriptografijos žinių. Į šį faktą teko atsižvelgti.
Dabar labiausiai tikėtina Nakamoto pseudonimo versija – kriptologas iš George'o Washingtono universiteto Nickas Sabo. N.Sabo rašytų dokumentų kalba ir stilius labai primena Nakamoto, o į paieškų entuziastų akiratį jis pateko, nes kriptovaliutos — svarbi jo mokslinės veiklos dalis.Tačiau tiesiogiai jo sąsajos su bitkoinu neįrodytos, o pats jis tai atkakliai neigia.
Jeigu jūs – strateginis investuotojas
Seniai seniai, savo istorijos pradžioje, bitkoinas buvo pigus. Publikacijose apie jį yra pasakojimas apie programuotoją iš Floridos ir vieną iš pirmųjų kasėjų Laszlo Hanyeczą. 2010 metų gegužę jis bitkoinais sumokėjo žmogui, užsakiusiam jam dvi picas. Šis nekaltas sandoris tapo pirmuoju naujų pinigų panaudojimo realioms prekėms pirkti atveju. Už dvi picas sumokėta 10 tūkstančių bitkoinų. Tuomet ši suma prilygo maždaug 10 dolerių. Regis, tuo momentu abu sandorio dalyviai nevertino jo rimtai.
Vėlesniais metais ši suma pamažu augo ir šių eilučių rašymo metu sudaro beveik šešiasdešimt tris milijonus dolerių. Tikėtina, kad ateityje ši suma dar augs.
Iš čia kyla ir neįmantrus investicinis moralas — išvydę alkaną programuotoją, pasirengusį už valgį sumokėti kažkokiu nieku, nupirkite jam picą ir pasiimkite nieką. Tikimybė, kad jis netgi labai netgi pravers, nėra nulinė.
