Gyvenime aš žinau kad tikrai yra – bet iš tiesų protu nesuvokiu, kaip vis dėlto gali egzistuoti – trys dalykai: fizikinė dalelė kvantas, kuri tuo pačiu metu gali ir būti, ir nebūti; kad egzistuoja žmonės, iki šiol palaikantys politikus, žadėjusius pakelti vidutinį atlyginimą iki 1450 eurų; kaip po „Pokemon Go“ sėkmės neprasidėjo išplėstosios realybės (angl. Augmented Reality) geolokacinių žaidimų bumas.

Bet pirmas dvi temas gal paliksiu kada ateičiai, o dabar pakalbėkime apie paskutiniąją – išplėstosios realybės geolokacinius žaidimus.

Nors pradėsiu iš dar toliau.

Genetika

Kai berods dešimtojoje klasėje mums biologijos pamokose prasidėjo genetikos kursas, aš, visiškas humanitaras ir iki tol kratęsis bet kokių tiksliųjų ir gamtos mokslų (matematikos, fizikos, chemijos, tos pačios biologijos), sėdėjau vos ne kojas ant suolo susikėlęs. Guaninas, adeninas, citozinas, timinas? Nieko čia naujo, seniai jau žinau. Kaip ir apie DNR. Na ir žinoma, RNR. Kuo dar mane ruošiatės nustebinti, a?

Žinoma, jau po poros pamokų buvau gerai nusodintas, bet genetikos kursas mokykloje niekada baisiu neatrodė, nes tuos minėtus žodžius ir jų reikšmes žinojau jau nuo 13 metų.

Kaip ir apie šiek tiek apie programinės įrangos kūrimą bei architektūrą, versijavimą ir jos naudojimą bei reikšmę kritinėse infrastruktūrose – energetikoje, saugumo sistemose ir panašiai.

Ir ne, aš nebuvau moksliukas, kuris vos išmokęs skaityti, sulindo į knygas. Na gerai, buvau sulindęs į knygas – bet tikrai buvau ne moksliukas, o fantazuotojas ir svajotojas (tiesą sakant, kokiu esu ir dabar), bet nepaisant to, ankstyvojoje paauglystėje jau turėjau šiokį tokį bazinį įsivaizdavimą, kas vyksta paleontologijos, genetikos, genų inžinerijos ir kompiuterijos srityse.

Ir už viską turiu dėkoti vienui vienintelei knygai, kuri lietuvių kalba pasirodė 1995-aisiais – t. y. tais laikais, kai tik buvo išleisti „Windows 95“, kai 16 megabaitų RAM buvo norma, kai absoliuti dauguma suaugusiųjų tekstą rinko dviem pirštais, o visas pasaulis stebėjosi pirmu vien kompiuteriu sukurtu animaciniu filmu „Toy Story“.

Tai buvo amerikiečių rašytojo Michaelo Crichtono „Jurassic Park“ (liet. „Juros periodo parkas“, 1995 „Vėlis“ / 2015 „Obuolys“), parašyta dar 1990 m., ir pagal kurią 1993 m. buvo pastatytas kultinis filmas, matyt sugundęs išleisti lietuvišką knygos versiją ir tuometinius lietuviškosios leidybos verslo startuolius. Kaip jiems pasisekė tokia idėja – na, spręsti galbūt galima pagal tai, kad pirmąjį šios knygos leidimą išleidusi leidykla ne tik kad nebeegzistuoja (o ir jos pavadinimas niekam neįsiminė), bet dar ir dabar nesunkiai galima rasti pigių šio leidimo knygų praktiškai idealioje būklėje.

Na, bet jie bent jau sužavėjo sudėtingesniais mokslais vieną paauglį, kuris dabar, po poros dešimtmečių pats rašo apie mokslą, technologijas, ir su tuo susijusias įdomybes – tad už tai nuoširdžiai ačiū. Kaip ir ačiū tėvams, kurie nesipiktino, kad jų vaikis švaisto dienpinigius (o kartais ir pietums skirtus pinigus) knygoms.

Pokemonai ir kiti monai

Retropsektyviai pakalbėjome apie dinozaurus ir apie mokslo populiarinimą, o dabar pakalbėkime apie XXI a. džiaugmus.

Ir ypač apie išplėstąją realybę. Šiaip jau tai yra nuostabus išradimas. AR galima puikiai išnaudoti edukacijoje, inžinerijoje, medicinoje, neišvengiamai – pramogose.

Pripažinkite, kai įeini į rutiną, kasdienis pasaulis pasidaro nuobodus. Kasdien ta pačia trasa į mokyklą ar darbą, kasdien taip pat atgalios. Iš kitos pusės, namie yra tiek ką veikti ar neveikti (kompiuteris, „Netflix“, „Amazon Prime“, televizorius), kad net sunku susigalvoti, ko ten belstis į šimtąkart matytą ir visada vienodą lauką.

Todėl tą faktą, kad atsirado tokie žaidėjus į lauką iškrapštantys ir judėti verčiantys žaidimai, kaip „Ingress“ ar „Pokemon Go“, aš laikau didele švente. Apie abu jau rašėme portale Lrytas.lt, bet jei trumpai – „Ingress“ yra gana sofistikuota, bet labai aktyvi ir judrumo reikalaujanti mūšių simuliacija, o taip pat žaidimas, dėl kurio žmonės važinėja į kitas šalis ir į kitus miestus; „Pokemon Go“ – nepalyginamai paprastesnis ir primityvesnis žaidimas (o dar ir su infantilia grafika), bet čia yra tai, kas suprantama ir patrauklu mažesniems vaikams bei nereikliems žaidėjams.

Tiesa, kiek liūdna, kad AR/geolokacinių žaidimų pasaulyje lyderiauja paktiškai vienui vienintelė kompanija „Niantic Labs“, sukūrusi tiek „Ingress“, tiek „Pokemon Go“ (ir dabar dar kurianti „Harry Potter: Wizzards Unite“, t. y. AR geolokacinį žaidimą Hario Poterio tema).

Tiesa, dar egizstuoja ir „Draconius Go“ – ukrainiečių „Lelyland“ gana akivaizdžiai nukosėtas (nors daugelio žaidėjų teigimu – dar ir gerokai patobulintas) pokemonų klonas.

Bet iš pavykusių, t. y. masiškiau išplitusių žaidimų – tai ir viskas. Trys AR geolokaciniai žaidimai per pusę dešimtmečio? Kažkaip mažokai.

„Jurassic World Alive“

Ir čia į trasą šių metų pradžioje įšoko kanadiečiai „Ludia“, kartu su kino studija „Universal“, (leidžiančia „Jurassic Park“ filmų frančizę) pristatę naują geolokacinį džiaugsmą – dinozaurų medžiojimo ir pjudymo žaidimą „Jurassic World Alive“.

Beje, žaidimas veikia „Unity“ varikliuku, kurio nemenka kūrėjų dalimi yra ir lietuviai. Na bet tai – jau atskira istorija.

Taigi, „Jurassic World Alive“. Iš pirmo žvilgsnio – tie patys pokemonai, tik vietoje vaikiškai atrodančių pabaisiukų – neįprastai spalvingai atrodantys dinozaurai. Na, bet bent jau neinfantilūs.

Čia, ko gero ir yra pagrindinis JWA privalumas: bent šioks toks mokslinis pagrindimas.

Beje, pokemonai irgi turėjo visai neblogą potencialą: kritikai ir analitikai pasakoja, kad pokemonų atsiradimo aplinkybės yra dvigubos. Pirma, pokemonus sukūręs Satoshis Tajiri vaikystėje labai mėgo rinkti vabalus, tad ir vėliau savo pomėgį transformavo į žaidimą. Antra, stipri ir šintoistinė pačios Japonijos aplinka – o šintoizmo mitologija skelbia, kad dvasios egzistuoja visur, tame tarpe ir negyvuose objektuose. Deja, galiausiai buvo pasukta fiktyvių monstriukų, o ne entomologine ar mitologine kryptimi.

Tuo tarpu JWA bent kažkiek išlaiko paleontologinį pradą. Tiesa, neišvengia ir absurdų.

Pavyzdžiui, kaip jūs žiūrėtumėte į logiką, kad tegul ir žmogaus dydžio salamandra ar karvė užpuola dramblį? Tuo tarpu žaidimo kūrėjų akimis su tuo, kad žolėdis amfibija diplokaulas ar triceratopsas gali užpulti žolėdį gigantą apatozaurą (ir dar laimėti), viskas yra gerai. 10 tonų prieš 40 tonų – ir pergalė. Taip ir įsivaizduoju triceratopsinę karvutę prieš miegą skaitančią Sun Tzu „Karo meną“.

Nedžiugina ir tai, kad velociraptoriai žaidime sukurti pagal filmo frančizę, o ne pagal realias iškasenas – nes iš tiesų velociraptoriai buvo ne žmogaus ūgio plikaodžiai driežai, o kalakuto dydžio, ir dar plunksnuoti dinozaurai (tiesa, nuo to nė kiek ne mažiau plėšrūs).

Na o didžiausi smagumai ir kvailystės prasideda, kai žaidėjui suteikiama galimybė kurti dinozaurų hibridus – pavyzdžiui stegoceratopsą (stegozauras+triceratopsas) ar spinoteraptorių (spinozauras+utaraptorius). Nors, kai pagalvoji, ligrus – liūto ir tigro – hibridus realybėje taigi turim. O be to, čia mokslinės fantastikos žaidimas, tai gal ir viskas čia gerai su tuo?

Legenda ir mechanika

Kas matėte „perkrautą“ „Juros periodo“ frančizę, prasidedančią 2015-ųjų filmu „Jurassic World“, tas žino, kad pagal frančizėje naudojamą legendą, tai, kas kažkada korporacijai „InGen“ nepavyko Isla Nublar saloje – o nepavyko sukurti brangų zoologijos sodą su klonuotais dinozaurais – vėliau kitiems verslininkams ir mokslininkams pavyksta, ir prikelti po salą ropinėjantys dinozaurai tampa realybe. Tik štai, viskas galiausiai baigiasi tuo, kuo baigėsi ir originali Michaelo Crichtono knyga – gyvybė, tegul ir dirbtinė, sugeba išsiveržti anapus dirbtinės, kontroliuojamos erdvės.

Ir štai, išplėstosios realybės žaidimas „Jurassic World Alive“ paleidžia slampinėti virtualius dinozaurus po realiais jūsų langais. Žaidime naudojamas kiek modifikuotas „Google Maps“ žemėlapis (labai jau panašus į pokemoniškąjį), o jame atsitiktinai generuojami trimačiai dinozaurų modeliai ir kažkas panašaus į pokemoniškąsias „stoteles“ ir „sporto sales“ – tik lokacijos su pokemoniškosiomis nesutampa.

Žaidėjas ne tai, kad „gaudo“ dinozaurus, o „renka jų DNR pavyzdžius“. Tai reiškia – vienu kartu susiveikti dinozaurą į savo kolekciją nepavyks – reikės iki dešimties ar daugiau bandymų, kol galų gale pavyks „klonuotis“ nuosavą dinozaurą.

DNR rinkimas atrodo irgi savotiškai. Žaidėjas „leidžia droną“, ir iš jo „strėlytėmis šaudo“ į taikiai sau ropinėjančius dinozaurus. T.y. vaizdas rodomas iš viršaus, ir vardan sudėtingumo šiek tiek svirduliuoja, tarsi dronas būtų blaškomas vėjo, Ant dinozauro generuojamas taikinys, į kurį ar šalia kurio arčiausiai pataikius gaunama daugiausia DNR fragmentų. Medžioklės laikas ribotas iki keliolikos sekundžių – nes juk „netveria drono baterija“, tad iššūkis tikrai yra.

Žaidėjui reikalingi trys resursai – strėlytės, pinigai ir… dar kitokie pinigai. Pirmi du resursai gaunami pasukant „atsargų papildymo taškus“ (akivaizdi pokemoniškųjų stotelių kopija, net veiksmas nepakeistas, t. y. juos reikia pasukti) arba perkant už realius pinigus, trečias gaunasi iš inkubatorių.

Antrieji pinigai (akivaizdžiai primenantys dolerius) vertingiausi – jais įmanoma pagreitinti žaidimą ar nusipirkti papildomos žaidybinės įrangos (tarkime, papildomą inkubatorių).

Dinozaurai sugrupuoti pagal dažnumą (dažni, reti, epiniai). Tai reiškia, kad dažnus – stegozaurą, apatozaurą, euoplocefalą, majungazaurą ar krokodiliškąjį sarkosuchą klonuotis pavyks greitai, o štai prie triceratopso, tiranozauro, dimetrodono ir kitų teks padirbėti ilgiau. Bet kai kada nutinka retų dinozaurų dienos, kai tokie dažniau išlenda į šviesą.

Egzistuoja ir dinozaurų dvikovos. Tik čia jau viskas kiek kitaip, nei pokemonuose – nereikia eiti prie jokios „sporto“ salės, kaunamasi su bet kuriuo atsitiktinai parenkamu panašaus lygio žaidėju iš visos žaidėjų duomenų bazės (arba, turiu įtarimą, kartais ir kompiuteriu. Nes tokių kvailų realių žaidėjų neturėtų būti).

Dinozaurai tokiose dvikovose kovoja ėjimais, kurių metu gali naudoti specialias vienai ar kelioms dinozaurų rūšims priskirtas atakas. Laimėtojas gauna reitingo taškų ir žaidimo resursų, pralaimėtojas praranda reitingo taškus.

Žaidime nėra jokių frakcijų ir apdovanojimo sistemų, iš esmės tai yra žaidimas vienam žaidėjui, kai kitus sutinki tik virtualybėje, mūšyje. Idealus pasirinkimas intravertams.

Žaidime išplėstoji realybė veikia tik kaip dekoracija, o ne žaidybinis elementas – t. y. dinozaurą pvz. Katedros aikštėje gali pasistatyti ir virtualiai apžiūrėti, dar nufotografuoti ar nufilmuoti bei persiųsti draugams, bet ne kaip nors sąveikauti su juo. Virtuali, animuota paroda, ir tiek.

Tačiau, kol tokie vaizdai dar neužkimšo „Instagramos“ ir kitų socialinių tinklų – visai netikėta ir smagu. Tiesa, būtų dar smagiau, jei AR veiktų su mažiau klaidų. Nes bent jau dabartinėje versijoje dinozauras gali netikėtai imti keisti dydį, keisti savo lokaciją nejudindamas kojų (klaida trimačiame pozicionavime).

Nuosprendis

„Jurassic World Alive“ šiuo metu yra dar itin ankstyvoje stadijoje, todėl nenuostabu, kad atrodo neišbaigtas ir tuštokas. Vis dėlto už šio projekto stovi gana nemažą svorį pramogų pasaulyje turintis „Universal“ vardas, tad tikėtina, kad žaidimas dar tobulės.

Toks, koks jis yra dabar, JWA atrodo skirtas mokslu (o ypač – paleontologija) besidomintiems intravertams. Su ne pačia senoviškiausia technine įranga – žaidime AR vizualizacija senesniuose nei „iPhone 6S” ar “Samsung Galaxy S8” gali neveikti.

Žaidimas ryja nemažai telefono resursų (GPS, GPU), tad telefono baterija tai pat netemps labai ilgai – tačiau bent porai valandų turėtų pakakt.

O ar jį galima – ir verta – lyginti su kitais geolokaciniais AR žaidimais? Tikrai taip.

Pirma – dėl to, kad žaidimas vis dėlto verčia išeiti į lauką (žaidžiant „nuo sofos“ žaidimo resursai greit pasibaigs, tad jei norėsi tęsti žaidimą, teks kelti sėdimąją ir apeiti bent kelis aplinkinius „atsargų išmetimo taškus“), tad vis šioks toks kalorijų deginimas, o ne kaupimas.

Antra – žaidėjas susiduria ne su išgalvotais, beprasmiškais ir trimečio piešinius primenančiais pabaisiukais, o su realų, mokslinį pagrindą turėjusiais gyviais. Tai – tegul ir virtualus, bet vartotojo pažindinimas su gamta, jos istorija. Ir net jei viskas ir atskiesta tegul ir ne aukščiausios prabos moksline fantastika – tai vis tiek geriau, nei

O šiaip – gal reikėtų sukurti peticiją, kad „Jurassic World Alive“ būtų įtraukta į švietimo programą? Nors ne, gal verčiau nereikia. O tai arba uždraus, arba prisiminus 1450 eurų vidutinio atvejį, dinozaurų klonavimą įtrauks į rinkimų programą...